- Šiandien ar anksčiau kultūros darbuotojams buvo sunkiau? - teiravomės Magdalenos VENCKŪNIENĖS.
- Smagu gyventi, kai turi mėgstamą darbą. Geras kultūros darbuotojas turi labai mylėti savo darbą. Norinčiam dirbti kultūros darbuotojui niekada nebuvo ir nėra sunku. Gal tik anksčiau būdavo skiriama kiek daugiau pinigų renginiams. Visa laimė, kad esu įsteigusi savo šokių kolektyvų asociaciją ir šokėjų tėveliai bei visa mano gentis perveda 2 proc. savo pajamų mokesčio. Gėlei, saldainiams, vaikų ekskursijai - jau ir turiu. Aš nevadinu kultūriniu įvykiu tokio renginio, į kurį kelios kaimynės ateina. Turi būti renginys kaip renginys, kad galėtum džiaugtis ir kitus džiuginti. Klausiate, ar turiu pamainą? Turbūt ne. Jaunimas nenori grįžti į kaimą. Baigė mano buvusi šokėja Vilniaus kolegiją, atliko pas mane choreografijos praktiką su vaikais ir pasakė: tik jūs galit tokią kantrybę turėti.
- Ar vienodas sąlygas turi kaimo ir miesto kultūros darbuotojai? Uždaviau klausimą, juoksitės, juk tų kaimo kultūros darbuotojų ne tiek daug ir likę. Arba jų nebereikia, nes jiems nebėra su kuo dirbti?
- Mieste niekada nedirbau, nežinau, bet galvočiau, kad mieste suburti žmones lengviau. Mūsų savivaldybėje kultūros namų uždarymo vajus nebuvo toks didelis, bet vieni kultūros namai ne per toliausiai, Šventragyje, griūva uždaryti. Gražūs namai, didžiulis pastatas. Valdžia nusprendė, kad tą rūmą išlaikyti sunku. Darbuotoją kitur perkėlė, o pastato neperkelsi - liko. Šalimais, Prienų rajone, daug kultūros židinių uždaryta. Sakoma, kad pagrindinė kaimo kultūros namų uždarymo priežastis - ištuštėję kaimai, o man atrodo, kad labai daug priklauso nuo paties darbuotojo. Jeigu jokios veiklos nėra, tai kam tuos kultūros namus išlaikyti. Galvočiau, kad kaimo kultūros ateitis - bendruomenės. Jeigu bendruomenių pirmininkai gautų bent kokį atlygį už tą darbą, būtų visai gerai. Bendruomenės turi daugiau galimybių gauti paramą, jos rašo projektus, gauna gerą finansavimą, o mes, kultūrininkai, to daryti negalime.
- Kodėl kultūros festivaliai, muzikos maršai, kuriuose dalyvauja beveik vien tik jaunimas, neretai tampa tokie nekultūringi - girtaujama, mušamasi, svaiginamasi? Tarsi jaunimas nebemokėtų linksmintis be energijos stimuliantų? Kodėl?
- Nežinau nei kodėl, nei ką daryti. Dirbu su jaunimu ir gerai matau, kaip jauni žmonės sugeba pasikeisti skirtingomis sąlygomis. Jokių problemų nėra su jaunimu repeticijose, kelionėse, jie paslaugūs, drausmingi, sukalbami, bet kai tik ateina į diskoteką, tampa visai kitais žmonėmis. Sakau, kaip taip galima, kam tau tas alkoholis. „Kas čia tokio, vadove, tik truputį“, - teisinasi. Jau taip tas girtavimas paplitęs. Kad ir koks būtų suaugusiųjų renginys, vis tiek be vyno, šampano neapsieinama. Jauni tėvai net savo pradinukų išleistuvėse be svaigalų neišsiverčia. Ar dar reikia klausti, kur jaunimas tokių tradicijų nusižiūri? Perspėju tėvus: ateikit ir pasižiūrėkit, kas vyksta. Tik ranka numoja, gerai, kad dar nesako: pasenai ir eik namo. Jaunam darbuotojui arba tektų susitaikyti, arba jam - galas. Vyresnio dar nedrįsta „ant kelių raidžių“ pasiųsti.
- Pirmosios emigracijos bangos emigrantai savo bendruomenėse užsienyje kūrė lietuvybės židinius. Ne tik šoko tautinius šokius, dainavo, bet ir rengė minėjimus, apie kokius sovietmečiu Lietuvoje negalėjo būti nė kalbos. Šiandien emigrantai lietuviškų kolonijų nekuria, lietuviškų programų nerengia, nebent pasikviečia vieną kitą vidutiniokų grupę iš Lietuvos. Ar to pakanka?
- Mano giminėje nemažai artimųjų yra išvažiavusių, pati su tuo susiduriu. Sesers anūkė pernai sugrįžusi iš Norvegijos prašė, ar negalėčiau nors vieniems metams paskolinti tautinius drabužius. Kam, klausiu, tie tautiniai drabužiai, kur juos dės. Paaiškino, kad norvegai, minėdami Nepriklausomybės dieną, tautiniais drabužiais rengiasi, jiems ta diena esanti lyg kažin kas. Ir mūsiškiai prie jų šliejasi. O jūs kodėl savo tautos Nepriklausomybės dienos ten nešvenčiate? Nustebo. Paskolinau tuos tautinius drabužius, išsivežė. O grįžusi pasakojo, Vasario 16-ąją tautiniais drabužiais po miestelio barus prasisukusi. Ir kokį norvegams siurprizą pateikė. Visi liko sužavėti, gyrė. Ir kiti tame miestelyje gyvenantys lietuviai panoro tautinius drabužius atsivežti. Viena mano šokėja Anglijoje lietuvių vaikučius moko. Ji vis manęs prašo padėti įsigyti vaikams tautinių drabužių. Ta lietuvių bendruomenė labai daug lietuviškų renginių rengia. Kas Lietuvoje paragavęs liaudiškų dalykų, tas ir gyvendamas svetur be jų netveria. Vienas mano šokėjas parašė elektroninį laišką, sako, surinkęs labdaros, ar negalėčiau padėti ją išdalyti tiems, kam kaime labiausiai reikia. Iš kokios žmogus aplinkos atėjęs, toks jis liks visą gyvenimą. Visokių yra išvažiavusių į užsienį. Girtuoklių ir tinginių - taip pat. Tokiems lietuvybė nerūpėjo gimtinėje, nulio vertės ji ir gyvenant užsienyje. Kaimuose žmonių sumažėjo, bet girtuoklių ir tinginių vis vien pilna. Gal jei valstybė piniginę jiems uždarytų, kas nors ir pasikeistų. Dirbti tingi, bet pašalpą vis tiek gauna. Nors puikiausiai galėtų užsidirbti, kaime darbų pilna. Viena gėles auginanti gėlininkė negalėdavo surasti darbininkų net už 50 litų. Tokiems nerūpi nei šokiai, nei dainos, nei Lietuva.
- Ne visada ministerijoms vadovauja autoritetai, savo profesijos asai, telkiantys idėjomis trykštančius ir jas įgyvendinančius žmones, dažniausiai į postus skiriami lojalūs partijų pasiuntiniai, neturintys jokio supratimo apie darbą, į kurį pasiųsti. Ar taip kada nors yra nutikę ir kultūrai?
- Su ministerijomis mes, kaimo kultūros darbuotojai, nesusiduriame. Jeigu nori dirbti, tai ir sekasi. Negaliu sakyti, kad taip jau visi per galvas persiverčia. Klausėte, kas nutiktų, jeigu neparuoščiau šokėjų Dainų šventei? Nieko. Gal net apsidžiaugtų, mažiau rūpesčių, netektų vaikų maitinti, pirkti atributikos. Aš viską perku iš asociacijos pinigų, tėvelių suaukotų. Jie patenkinti, kad jų vaikai šoka, todėl remia. Anksčiau vadovai, kolektyvai būdavo skatinami, kad pasiruošė, stengėsi, išvažiavo į šventes, o dabar nori - ruošk, nori - ne. Nors man ne taip ir svarbu tas skatinimas, svarbiau, kaip pats jautiesi.
- Paklausiu ne apie kultūrą, apie tai, kas šiomis dienomis svarbu kiekvienam, nors ir kaip apsimestume, kad nesvarbu, - apie Graikijos įvykius. Ar nekyla baimių, kad kažkas panašaus gali nutikti ir mums? Užsienietiški bankai lyg susitarę stengiasi žmones atpratinti nuo grynųjų pinigų. Pagreitinta tvarka mums primetamos svetimos finansinės žaidimo taisyklės, svetimos socialinės, kultūros tradicijos, bendravimas. Ar tai neužgoš mūsų Lietuvos?
- Užpraėjusią vasarą su vaikais buvome festivalyje Graikijoje ir likome graikais sužavėti. Atrodė, jie ten visi tokie laimingi. Dieną visur tuščia, gyvenimas užverda vakare ir iki paryčių. Kaip jums taip pavyksta, klausėme mus globojusio verslininko graiko. Jis visai nesidžiaugė, sakė, kad taip gyvenant vieną dieną bus pasiektas liepto galas. Stebėjomės, iš kur tokie stebuklai, kad mirus tėvams vaikai dar 15 metų gauna jų pensiją. Visokių stebuklų ir pas mus yra. Sunku patikėti, kad užsieniečių bankai su mūsų pinigais elgiasi lyg su savo. Prieš kelias dienas norėjau pasiimti didesnę sumą pinigų iš bankomato - neišdavė. Dėl ko tie grynųjų pinigų apmokestinimai? Kokią jie turi teisę pelnytis? Vadinasi, kažkas vyksta, tik niekas nepaaiškina, kas. Niekur mes negalime dingti, nes mūsų atlyginimai, atsiskaitymai už pardavimus suteka į bankus. Sunku patikėti ir Europos fondų nauda, kai už juos nesukuriamas vertę turintis produktas - verslas, darbo vietos. Nežinau, kiek tiesos kalbose, kad graikai gaudavo pinigus trąšoms, o pirkdavo visureigius, bet tikėtina, kad kažkas panašaus ir pas mus vyksta. Gal ne tokiais mastais, ne taip viešai. Ar ir mes neužlipsime ant to paties grėblio kaip graikai?
Kalbant apie tradicijas, kokių tik mes tų svetimų tradicijų neprisirinkome - helovinai, kūdikių laukimo šventės, gėdijamasi senovinių vestuvinių tradicijų. „Stop“ toms nesąmonėms turėtų pasakyti pats jaunimas. Yra normalaus jaunimo ir dar kiek yra. Tik jie dar nesupranta, kad to, ką iššvaistysime, galime niekada nebesurinkti.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą