Poetė sako, kad žodis „sąžinė“, kaip nieko nebereiškiantis, jau yra ištrintas iš didžiojo Oksfordo žodyno. Tad skubame kalbėtis, kol dar tebėra neištrintas žodis „meilė“.
- Anot profesoriaus Vytauto Radžvilo: „Nieko nėra paprasčiau, kaip pavergti žmogų nuolat be perstojo jį laisvinant“. Pastebite, kaip sparčiai esame laisvinami nuo moralės, nuo tradicijų, pagarbos praeičiai, nuo autentiškų kultūrinių, nacionalinės pasaulėjautos kontekstų? Ir jau imame nebeskirti gėrio nuo blogio, ir jau nebežinome krypties, kuria dera eiti...
- Žmogų išlaisvinti nuo pareigų, nuo meilės kitam, nuo pagarbos - žinoma, kad tai joks ne laisvinimas, o pavergimas. Pavergimas tuštumai. O pavergimas tuštumai - pats baisiausias pavergimas, nes į tą tuštumą yra sulindusios visos blogybės - visa tai, kas išlindo iš Pandoros skrynios. Tuščia vieta, sako, išties nebūna tuščia. Tad kodėl gi į tuštumą nesulįsti visoms žmogiškoms ydoms, nedrįstančioms rodytis šviesoje?..
Kai esame laisvinami nuo tų dalykų, kurie žmogų daro žmogumi, būtina peržengti ir kalbos slenkstį, idant kalboje glūdinčios prasmės nekliudytų ristis žemyn. Todėl keičiama netgi kalba - žodžiai ima reikšti visai kita, nei reiškė iki šiol. Turėjome artimo meilę, o dabar turime toleranciją. Prasmės, atrodytų, artimos, tačiau jos formuoja visiškai skirtingą santykį tarp žmonių.
Visą gyvenimą maniau žinanti, ką reiškia žodis „tolerancija“, laikiau tolerantiška save ir visą lietuvių tautą, o štai dabar mums bando įrodyti, kad ne - kad net mūsų kultūros didžiūnai Maironis, Vincas Kudirka yra smerktini nacionalistai.
Dabar prie žodžio „toleruoti“ kaži kodėl tinka tik tie dalykai, kurių išties netoleruojame, nes laikome tai amoralumu, ištvirkimu, blogiu. Pats žodis tarsi ima liepti išsižadėti savęs. Tai nėra normalu.
Arba štai žodis „drąsa“. Šis žodis iki šiol reikšdavo taurų ryžtą atlikti žygdarbį, pasiaukoti. O dabar ką reiškia? Reiškia nesidrovėti apsinuoginti, provokuoti, šokiruoti. Aš tokios „drąsos“ nepriimu.
- Būdamas jaunuolis, pats šaipydavausi iš tų, kurie paiso, „ką žmonės pasakys“, tačiau imu manyti, kad tas vidinę laisvę reiškiantis nepaisymas taip pat turi turėti ribas. Nes toks nepaisymas niveliuoja ir atsakomybę vieno kitam, pagarbą vienas kitam...
- Kažkas mus mėgina įtikinti, kad vienos meilės atsakomybė kitai meilei neegzistuoja, kad pagarba moterystei, vaikystei, senatvei, atsakomybė Dievui, savo šeimai, visuomenei, protėviams - nereikalinga. Kad atsakomybę turime jausti tik politiniams vadovams ir darbdaviams.
Manau, už tų politinių vadovų ir piniguočių nugarų šešėlyje stovi dar kažkas - kaži kokia išgryninta blogio jėga, turinti galios absoliučiai visiems. Tai net ne žmogus, ne žmonių grupė. Gal tai biblinis Aukso Veršis?
- Bet kokią atsakomybę juk turi inspiruoti meilė. Antraip tai ne atsakomybė, o viršininkų baimė.
- Meilė? O taip, kone kasdien girdime tą žodį. Tačiau akcentuojamas tik pats primityviausias jos aspektas - meilė sau. Biblijoje yra pasakyta: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“, turint omeny, kad save mylime prigimtinai, o kitą mylėti privalome mokytis visą gyvenimą.
Šiandien siūloma radikaliai priešinga formulė: „tu su savo „drąsa“ ir meile sau esi pranašesnis už visą pasaulio išmintį, objektyvios tiesos neegzistuoja, egzistuoja tik tavo asmeninė nuomonė“... O reklamos dar priduria: „Aš to verta“. Bent jau sakytų: „Jūs to vertos“, tačiau ne - svarbus tik „aš“, o tas vertumas tarsi prigimtinė duotybė.
Ne taip seniai viena dešimtokė moksleivė manęs štai taip paprašė autografo: „Gali man pasirašyt? Tai pasirašyk“. Nieko jai nesakiau, pasirašiau, tačiau man, nepažįstamam, o dar vyresnio amžiaus žmogui, kreipinys „tu“ iš jos lūpų buvo nemalonus. Ne, neužsigavau. Greičiau tos mergaitės pagailo...
Na, taip, mes parduodam savo tradicijas. Tikriau sakant, net ne parduodam - atiduodam už dyką. O kalbant apie gerumą, niekaip negalime išvengti ir pagarba grįsto „mandagumo“ sąvokos. Juk pagarba kitam žmogui - mūsų mentaliteto dalis.
- Jei mylime tik kiekvienas save, jei nelinkime kitam gero, nemokame pasidžiaugti kito pergalėmis, suremti pečius ties kito bėda, tai apie visuomenę, valstybę, ko gero, kalbėti beprasmiška. Tuomet nėra jokio bendro vardiklio - tik bendram žemės plote gyvenančių paskirų „aš“ asmeniniai interesai?
- Na, jeigu išties mus vienija tik alus ir krepšinis, vadinasi, nevienija niekas. Jūs sakote: „meilė“? O televizija vyrukams skelbia: „Karštos merginos ir šaltas alus“. Suprantate? Ar alaus bokalas, ar merginos meilė - tai tokios lygiavertės laisvalaikio pramogos, teskirtos gerai laiką praleisti.
- O argi neturėtų amžinųjų tiesų, moralės normų, to bendro vardiklio pojūčio diegti auklėjimas, mokykla? Pati juk bendraujate su vaikučiais, važinėjate po šalies mokyklas - kaip ten šiandien viskas atrodo?
- Kuriama vadinamoji žinių visuomenė. Žmogui yra prieinamos visos žinios, į visus klausimus jis gali rasti atsakymą. O ieško jis tų atsakymų internete. Kur nei sistemiškumo, nei šaltinių, nei informacijos patikimumo... Informacijos srautas tiesiog kliokte kliokia, žmonija kenčia nuo informacijos perviršio, o kaip naudotis, kaip atsirinkti informaciją - niekas nemoko.
Kasmet vaikai susiduria su vis naujesnėmis technologijomis, tačiau taip ir lieka nesužinoję, kokiu principu tos technologijos veikia, temoka tik jomis naudotis. Ir karą, ir pokarį, ir tremtį, ir sovietinių laikų nepriteklius pergyvenusi mano karta stengdavosi kuo daugiau mokėti pasidaryti pati. Mokėjome ir lygintuvą pasitaisyti, ir su dulkių siurbliais lubas kreida nusipurkšti... Žmonių mąstyme dar buvo gyvas kūrybiškumo pradas. Dabar esame mokomi dėl nieko nesukti galvos - bėgti į prekybos centrus ir ieškoti gatavo produkto. Kad būtumėm aktyvūs pirkėjai, be verslovių nesugebantys išgyventi.
Mokykla dabar, deja, jau nebe vienas svarbiausių valstybės, visuomenės, žmonijos objektų, o kaži kokia paslaugų komplekto teikėja. Kaip ir medicina. Mokykla tarsi praranda misiją, savo prasmę. Tiesą sakant, juk mokykla negali priklausyti jokiai savivaldybei, kaip kokia viešoji įstaiga. Kaip žmogus negali gyventi be oro, taip valstybė negali egzistuoti be mokyklų. Ir niekas neturi teisės mokyklų uždaryti, net jeigu ten būtų vos keli vaikai. Mylinti savo žmones ir sau ateities linkinti valstybė privalo mokėti mokytojams atlyginimus, kad jie dirbtų. Ir tų vaikučių atplėšti nuo tėvų negalima. Nei vežioti jų geltonais autobusais. Vaikai turi nueiti į mokyklą, pareiti namo, paruošti pamokas namie - juk tai yra namų darbai, būti su savo tėvais, sau mieloje aplinkoje. Mokyklų uždaryti apskritai niekada negalima, mokyklas tegalima atidaryti.
Kita gyvybiškai svarbi, šiandien itin aktyviai naikinama institucija - šeima. Kitados buvo sakoma, kad šeima yra valstybės ląstelė. Tad pamąstykime, jei ląstelių nėra, kaip gali atsirasti organizmas?
Esu tvirtai įsitikinusi - šeima kiekvienai valstybei turi būti aukščiausias prioritetas. Nediskutuotinas.
Taigi iš vaiko atimama galimybė patirti buvimą šeimoje, mokykloje taip pat stengiamasi jį pritutinti žinių, tačiau ne ugdyti jo asmenybę... Pagrindiniu vaiko „auklėtoju“ tokiu būdu tampa televizorius, kalantis jam į galvą: „Tu viską gali“. Pavyzdžiui, užuot užkrėtus vaiką siekiu tapti rašytoju, kad jis skaitytų, studijuotų, lygiuotųsi į autoritetus, jam sakoma: „Tu gali būti rašytojas“, nors akivaizdu, kad jis negali, ir be talento bei didžiulių pastangų niekada ir negalės. Jaunimas nemokomas siekti kokybės - jiems sakoma, kad svarbi „drąsa“ mėginti, o bandymo rezultatas nėra svarbus.
Pasaulis keičiasi. Neseniai sužinojau, kad iš naujausio didžiojo Oksfordo žodyno kaip nereikalingi pašalinti trys žodžiai: „Samanos“, „Sąžinė“ ir „Vyskupas“. Samanų žoliapjovėmis šienaujamuose parkuose jau gal tikrai nebėra, vyskupas turbūt šiuolaikiniuose kontekstuose - neaktualus, o sąžinė... Ir kam gi reikalingas žodis, jei nebelieka to, kas juo buvo vadinama? Ar ne?..
- Ką galėtumėm nuveikti, kad žodžiai „gerumas“ ir „meilė“ iš mūsų gyvenimo nebūtų ištrinti?
- O kaip jūs manote? Imti šautuvus ir eiti kariauti už meilę bei sąžinę? Jokiu būdu. Tereikia kuo sąžiningiau dirbti savo darbą, laikytis moralės kodekso ir skleisti jį aplink save. Dar Pitagoras yra pasakęs, kad gėris yra apibrėžtas ir ribotas, o blogis - neapibrėžtas ir beribis. Todėl kautis - beprasmiška. Reikia tiesiog mylėti, leisti gėrio žiedui skleistis tarp mūsų, mūsų aplinkoje.
Kaži kokių naujų formulių nė nereikia kurti - prisiminkim Maironio žodžius: „Paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu“. O dabar... Arklą, atrodo, dar nešamės, bet knygą ir lyrą jau esame numetę pakeliui. Ir ar tikrai tuo, ar tikrai Lietuvos keliu šiandien žengiame?
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą