Vidą Pinkevičių dailės žinovai pažįsta kaip savitą tapytoją, ir stengiasi įsigyt jo drobę su marina, peizažu ar šventraščio siužetu. Ir tik "išrinktųjų" ratas žino, jog jis dar ir piešia pašėlusiai gaivališkas "nuogas scenas".
- Kūno perlamutras ir žvirgždas. Štai Botičelio Venera gimusi iš jūros putų. Iš kokio molio Tau atrodome drėbti, o gal sukurti pagal Dievo paveikslą? Kokia ta linijų alchemija, ar pasąmonė ar aukštesnė jėga vedžioja Tavo ranką, ar rūpi tik amatas, anatomiškai "preparuoji"?
- Žmogaus kūne visko yra: ir pačių žemiausių aistrų, ir netgi dieviškumo. Nors šiaip man atrodo, kad visais laikais žmogus siekė tobulybės, aukštesnių tikslų. Man įvairūs kūnai gražūs, įdomi jų faktūra. Ypatingi kūnai daugybę metų pragyvenusių, senų žmonių: ten atsispaudžia raukšlės, kalba rankos. Man ne gamtiškumas svarbiau, o žmogaus psichologija, ir visokie projektai, menininkų akcijos man atrodo nesąmonė. Piešinys turi būt ne ciniškas "pasidrabstymas", o gili mintis.
Anatomiškai mano personažas gal ir nelabai panašus, svarbu visuma, kad būtų efektingas, įspūdingas. Iš anksto neįmanoma nieko suplanuoti, kaip stichijos. Po metamorfozės ant kartono, grotesko prototipai gal savęs ir neatpažįsta.
Koks aš žmogaus tipažas? Charekterinis vaidmuo? Su aktoriaus profesija nepalyginsi, nes jie persikūnija prie žiūrovų, o tu vienumoje save kontempliuoji. Na, aš gal pagal Rembrandtą - sūnus paklydėlis. Rasputinas, kaip tu sakai. Labai jau gražus vaidmuo, - juokiasi.
- Tavo sūnus - vargonininkas, šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje. Turint galvoje ir žmonos kūrybą, šeimoje gajos krikščioniškos tradicijos. Pats kaip ir atskalūnas...
- Aš gviešiuos kuo daugiau aprėpti. Man įdomu dramatiškos situacijos, nes paveiksle turi būt koks nors konfliktas, o ne viskas nulaižyta. Surežisuoji tai popieriuje, vartoji alegoriją, religinę temą. Yra mano dvylika paveikslų pranciškonų vienuolyne, bažnyčioje, menotyrininkas juos pavadino ekspresionistiniais, maža jose sakralumo. Tai nukryžiavimo scenos, liaudies skulptūros motyvai.
Dailės darbas man nėra ekologinė ar antimilitaristinė akcija, moralizavimas; jis turi sukelt minčių laviną. Kai darbas tiesmukiškai "trenkia į kaktą", greit nusibosta. Reikia pasiekt, kad jis visada būtų įdomus. Gal ir neturiu vidinio cenzoriaus, gal ir nelaviruoju ant erotikos bei pornografijos ribos, bet nemėgstu banaliai išsidirbinėti, barstyt perlus kiaulėms, t.y. nešvankybes; vis tiek turi gerbti žiūrovą ir save. Taip, dirbdamas klausausi sūnaus muzikos įrašų: vargonai ypač nuteikia rimčiai. O Apasionatos kaip Leninas nesiklausau, - juokiasi.
- Koks santykis su gyvu modeliu: jauti pasišlykštėjimą, aistrą, visa apimančią meilę ar dirbi šaltai it su skalpeliu?
- Reikia kontakto tarp tavęs ir modelio, jį suprasti, įžvelgt net tokį bruožą, ko jis pats tarsi apie save nežino. Daug kas tapyboj lieka intuityvu, apsiriboji keletu spalvų, o paskui prasideda formos dalykai, faktūra, kad tos spalvos suskambėtų, ir pustoniai.
Sakai, žmogus - pusė angelo, pusė žvėries? Taip, mano paveiksluose yra mitologijos, netgi siurrealizmas man artimas. Paskutiniu laiku paišiau iš Boscho išplaukiančių kompozicijų, tik šio amžiaus dvasia. Mes dabar daug ko nepastebim, kas jo užšifruota, o tame laikmetyje žmonės labai paprastai suprasdavo jo siurrealizmus, nes, matyt, jiems labai artimas buvo tas antgamtiškas, mitinis pasaulis. Kaip mane vertina? Draugai pasižiūri, jiems patinka ekspresija, šmaikštesnė linija, o šiaip kraunu darbus į stirtą, ir tiek.
- Kiek skvarbi ta dailininko akis: vanago, maitvanagio, mintančio "žmogiena", ar pašiepianti kaip pikto dievo, savotiško pranašo?
- Visokių išgyvenimų yra buvę. Ne, didybės jausmo nėra, gal - impulsų, jėgos. Sunku pasakyt, kai paveikslų tiek daug. Jei norėtum apsiverst per galvą, net išvažiavęs kitur, atsispiri savęs, gal tik spalvų sąskambiai atsinaujina. Aišku, absorbuoji mintis, vaizdinius: turiu aibę elgetų serijų, senovės mūšių su siurealizmo elementais. Sakai, sukemšu pasaulį į vieną lakštą? Gal skiriu daug dėmesio detalei, kad kiekviena jų būtų kaip atskiras piešinys ar frazė. Galima juk ir vištas, ir egzotiškų kraštų gyvūnus - žirafas ir povus į piešinį paleist, ten ir žmogus įgyja netikėčiausių pavidalų - apželia kailiu, virsta kentauru ar mįslingu sfinksu; tai dvasios metamorfozės. Suprimityvėjusiame žmoguje, kurs vadovaujasi pirmykščiais instinktais, galima įžvelgt ir primityvaus gyvuliškumo. Nyčė sakė, kad moterys yra paukščiai, katės ar geriausiu atveju - karvės? O! Negirdėjau šito. Aš gal ir mokėčiau piešt grakščias cirko akrobates kaip Pikaso, bet nematau reikalo: man įdomesnė yra žemiškoji, gaivalingoji moters pusė. Ji - gyvybės ir geismo davėja. Taip, sutikčiau su ta mintimi, jog moteris yra gyvybė, o vyras turi kovų, griovimo ir mirties pradus. Būtų labai įdomu, kad sugebėtum drobėje visa tai perteikti.
Ką apie mane sako kiti, ką prikiša? Labai gerą skonį turi kolekcininkas E. Kolakauskas; jam vidutiniško paveikslo neįkiši, akių vylyčios iškart įsminga į geriausią darbą. Yra sakę įvairiai: vieniems patinka pilka gama, tonacija, kitiems - priešingai, visas spektras. Visą žiemą piešiau pasteles, ir žiūrėdamas į senus savo darbus kaip į svetimo žmogaus, drąsiai ant jų tapiau naujas aštrias fantasmagorijas. Patenki išgyvenimų ir nuojautų inkvizicijon, bet tai apvalo ir išgrynina, suteikia naujų impulsų.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą