Autorę, į Vilnių atvažiavusią studijuoti žurnalistikos, taip įsuko Atgimimo ir Sąjūdžio bangos, kad ji ilgam užmetė mokslus ir tiesiog nuo "konvejerio" rašė "Respublikos", vėliau - "Lietuvos ryto" dienraščiams. Žurnalistiniai keliai ją atvedė ir pas monsinjorą K. Vasiliauską. Atvedė ne kartui ar dviem. Žurnalistė su dvasininku draugavo iki pat paskutinio jo atodūsio.
"Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane." (Mt 25, 31-40). Tai apie monsinjorą byloja Mato evangelija. Savo gyvenimu jis buvo kopęs įvardintais laipteliais. Bet patyrė ir labai daug nuoskaudų. Dvasininkai nelinkę tas nuoskaudas išpažinti. Bet su Ramune monsinjoras buvo suartėjęs taip, kad atverdavo savo širdį.
KNYGA. Ši knyga pasirodė praėjus dešimtmečiui nuo monsinjoro iškeliavimo anapus. Eimanto Chachlovo nuotr.
Daug patyręs ir kentėjęs monsinjoras žmonių neragindavo eiti į bažnyčią, pas žmones eidavo pats ir vesdavosi Dievą. Tuo įsitikinau ir pati, kai vienoje parodoje Vilniuje R. Sakalauskaitė supažindino su monsinjoru. Bendravom keliolika minučių. Netikėtai pati sau paprašiau: "Palaiminkit mane." "Ar čia, vaikeli?" - tiek tepaklausė. "Jeigu galit, čia", - sulemenau. "Tai pasitraukim kur nors nuošaliau", - pasiūlė jis, nepradėdamas pamokslauti, kad tokiems dalykams reikia ruoštis, kad reikėtų tai daryti Dievo namuose.
Apie Lietuvos šviesulį monsinjorą Kazimierą Vasiliauską jau išleista knygų. Bet R. Sakalauskaitė, daug ir nuoširdžiai bendravusi su monsinjoru, labiausiai priartėja prie dvasinės uolos. Šiandien ji turi teisę pasakyti: "Šiluma spinduliavęs kunigas išpažinčių klausydavo nežvilgčiodamas į laikrodį, neklausdavo, kur dirbi ir kiek uždirbi. Neklausdavo ir už kurią partiją balsuosi. Kiekvienas žmogus jam buvo didelis ir paslaptingas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavo tai, kas jungia, ne to, kas skiria."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą