Kurianti mama - indas, iš kurio geria vaikai

Kurianti mama - indas, iš kurio geria vaikai

Artėjant Mamos dienai pamėginome išsiaiškinti, kokią įtaką kūryba daro motinystei, ir atvirkščiai. Ar menininkių vaikai turi kokių nors neįprastų polinkių bei savybių? Pagaliau kas svarbiau - būti mama ar menininke?

"Menas yra tam tikra energijos rūšis. Sakyčiau, kad ji turi savyje begalybės išgyvenimą. O buitis, kuri tampriai susijusi su motinos, šeimos gyvenimu, yra ribinio gyvenimo patirtis. Ypač kai vaikai maži, mamos gyvenimas suliniuotas mažomis atkarpėlėmis: migdymas, valgio gaminimas, žaidimas, ir vėl viskas ratu. Dabar vėl stipriai įsijaučiu į mažylio poreikius, nes šiuo metu laukiamės šeštojo vaikelio, ir vėl grįžtu į tą stipriai suspausto, įrėminto laiko tremtį, kai kūrybai lieka labai mažai realaus laiko", - sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui, rašytoja Sondra Simanaitienė. [CITATA]

"Pirmąją savo knygą "Einantis kalnas" pradėjau rašyti, kai laukiausi Agotos, ketvirtojo žmogučio, ir tai, manau, susiję su bandymu neuždusti nuo didžiausios dovanos - motinystės.

Jei mama yra kurianti, jos vaikai patiria begalybę betarpiškai, tarsi iš vieno indo į kitą indą tekantis vanduo.

Rašiau ir mokykloje, bet tada neatsirado suaugusio žmogaus, kuris skatintų, augintų šį mano gebėjimą. Mokyklą baigiau 1986 m., Gorbio optimizmo ir tautinio pakilimo laikais, skaitydavome Vydūną kaip Bibliją, dainuodavome, šokdavome, pindavome juostas ir eidavome kupoliauti, sklidini nesuvoktų ateities nuojautų.

Rašymas, o gal ir visa kūryba, atsiranda iš trūkumo. Ir dar - iš didelio talento. Nemanau, kad turiu išskirtinį talentą rašyti. Tiesiog tai mano būdas kvėpuoti, kuris turi teisę egzistuoti.

Kaip suderinu motinystę su kūryba? Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis poreikis kurti: rašyti, piešti, daryti papuošalus iš stiklo ir įvairiausių kitokių medžiagų.

Gal gimus šeštajam mažyliui pradėsiu rašyti vaikams. Vakare papasakodavau savo mergaitėms pasakėlių iš galvos, tarkime, apie autobusą su ūsais. Kiekvieną vakarą prašydavo tos pačios pasakėlės, bet užrašyti nebandžiau. Rašymas ir kalbėjimas man yra dvi skirtingos kalbos", - sakė Sondra.

Įkvepia vaikus

Paklausta, ar vaikai domisi jos kūryba, kaip ji juos veikia ar keičia, moteris atsakė, kad jos ir Vytenio vaikai nuo mažens buvo panardinti į tuos kultūrinius procesus, kurie jiems patiems būdavo svarbūs. Didieji nuo mažens eidavo žiūrėti filmų į "Tinklų" festivalį. Taip jie suprato, kas yra autorinis kinas. Minvydas, kuriam dabar 18 metų, pradėjo rašyti eilėraščius nuo 14, dalyvaudavo mamos vedamuose kūrybinio rašymo užsiėmimuose.

"Aš įkvepiu savo vaikus ir kitus žmones atrasti savyje kuriančio žmogaus džiaugsmą ir sugebėti juo pasidalinti su kitu, o tai man labai svarbu. Kūrybinio rašymo projektas I. Simonaitytės bibliotekoje praeitą rudenį, kuriame dalyvavau kaip viena iš vedėjų, vadinosi "Jei gali nerašyti - RAŠYK", perteikia mano pasipriešinimą dėl to, kad rašytojas nebūtų iškeliamas kaip išskirtinis, ypatingas asmuo. Rašytojų kastos išskirtinumas, atėjęs iš sovietmečio, kiti pasakytų - iš Graikijos, mane dažnai nervina, nors ir suvokiu, kad prieš mane talentingas rašytojas, dažnai labai kompleksuotas žmogus. Bet noriu sulaukti iš jo atviro žvilgsnio ir paprasčiausio žmogiško šilto bandymo suprasti, kas esame mes, bendruomenė.

ŠEŠĖLIS. "Kai drauge nekuriama, o tik atliekami kasdieniai dulkių valymo ritualai, iš vaikystės lieka pilkas šešėlis", - sakė rašytoja Sondra Simanaitienė.

Mūsų vaikai eina į parodas, sukasi aplink kojas, kai vedu renginius Skulptūrų parke ar kitoje erdvėje. Man tai netrukdo, atvirkščiai, tai natūrali veiklios mamos būsena, kas kitiems, pastebiu, atrodo keistoka.

Norėčiau rašyti kiekvieną dieną, nepavyksta. Po kūrybinio rašymo seminarų, kuriuos vedu jau ne pirmus metus, labai ilgai dirbu prie kiekvieno savo teksto. Šiuo metu susirašinėjame literatūriniais laiškais su rašytoja Nijole Kepeniene, užauginusia tris dukras. Man tai vėlgi yra bendruomeniškumo patirtis, kurią aš labai vertinu. Manau, kad iš šių mūsų laiškų atsiras romanas.

Kai gimdžiau Agotą, tarp sąrėmių tyrinėjau aplinką ir užsirašinėjau detales, ir apsakymų romano "Einantis kalnas" trečioje dalyje aprašytas gimdymo procesas. Mano tekstuose yra keli sluoksniai: realūs dalykai ir siurrealistiniai.

Dar yra pradėtos kelios istorijos, bet joms reikia tyrinėjimo, paruošti "namų darbus". O gal tai ir ne svarbiausia, nežinau..." - sakė rašytoja.

Labiausiai įnikęs į rašymą sūnus Minvydas: daug skaito, mokosi iš tokių rašytojų kaip S. Parulskis, A. Marčėnas, E. Paundas, F. Dostojevskis, A. Kamiu. Č. Bukovskio "Paštą" skaitė, kai jam buvo 14 metų, paskui mama galvojo, kad blogai padarė tai leidusi, bet, matyt, ši knyga sunaikino nuomonę, kad literatūra yra sterilus operacinis kambarys, ir leido paaugliui drąsiau eksperimentuoti. Pasak mamos, jį labai stipriai veikia tėvo genai - ketina studijuoti fiziką.


Vyriausioji dukra Juntė studijuoja mediciną. 13-metė Augvilė ieško savęs, Agota lanko Vydūno mokyklą, dailės klasę, o 6-metė Vilnė neseniai sukūrė pirmą savo knygelę "Drakonai prie jūros" - mama užrašė jos pasakojimą, o mergaitė nupiešė iliustracijas, ir laimėjo savo darželyje pirmą vietą. Tai labai smagi vaikų ir jos pačios patirtis.

DILEMA. "Jeigu man pasakytų, kad ši diena mano gyvenime paskutinė, ir paklaustų, ką norėčiau veikti, turbūt būčiau su šeima. Ir šiaip jeigu reikėtų rinktis, nugalėtų šeima, nors būtų labai sunku", - sakė menininkė Jūratė Čėsnaitė.

"Neseniai su vyriausia dukra Junte kalbėjomės apie vaikystę. Ji sakė, kad iš vaikystės neprisimena savęs kaip įdomios, kuriančios asmenybės. Ir aš supratau, kokios didelės klaidos padarytos. Kai vaikai auga, o jiems nesuteikiamos sąlygos laisvai save išreikšti, pasidalinti savo atradimais ir visiems drauge pasidžiaugti, kai drauge nekuriama, o tik atliekami kasdieniai dulkių valymo ritualai, lieka vaikystės pievos pilkas šešėlis. Aišku, gali save pateisinti, - dieninės studijos, trys maži vaikai, šalia jokių močiučių, skurdi buitis... bet ar tikrai gali pasiteisinti? Tik dabar supratau - vaikai labai greitai užauga.

Deja, patirtis ateina su metais ir su ketvirtais, penktais... n-taisiais vaikais", - daro išvadą kūrėja. Man gražiausias yra atsakymas į netaktišką klausimą: kam jai reikėjo tiek daug vaikų.

"Vaikai - ne mūsų nuosavybė. Mes tik vartai, pro kuriuos jie ateina. Nė vienas mūsų vaikas nebuvo planuotas. Šeštąjį prisikvietė mažiausioji Vilnė. Ji 3 mėnesius nuo pavasario klausinėjo, kada bus lėliukas. Sakiau, kad jau nebus. O ji apsisuka, ir vėl: mama, kada? Pastojau liepos mėnesį, ir sakau, kad tai Vilnės lėliukas. Vaikai juk mato tuos, kurie nori ateiti, ir pasistengia, kad tėvai pasiruoštų. Patariu: įsiklausykite, ką sako jūsų mažyliai, ir neišsigąskite."

Besilaukiančiai gimė idėja

"Jeigu prisiminsime piramidę, tai kai pamatinės jos dalies poreikiai patenkinti, vis tiek saviraiška yra aukščiausias žmogaus noras. Man tai labai svarbu. Jeigu nekurčiau, būčiau visiškai kitokia", - sakė tekstilininkė ir keramikė Jūratė Čėsnaitė.

Pašaukimas menui prabudo, kai ji buvo 3 metų: piešė ant sienos vėją, galvakojus, ir džiaugėsi, kad mama nebarė. Dailei konkurentė buvo muzika, grojo pianinu, tačiau nusprendė, kad grojimas publikai kainuoja per daug nervų, įtampos. O darbeliai matyti, nieko nereikia įrodinėti.

Pirmoji Jūratės paroda buvo grafika, pradėjo nuo mažmožių, net paroda vadinosi "Maži dalykai". Vėliau buvo tapyba ant šilko, o dabar - baltas molis, ir moteriai norisi daryti tai, ko kiti negali pakartoti.

"Kai gimė Martynas, nebuvau piemenaitė, jau turėjau košės galvoj. Gal ir pasinėriau į tai, ką dabar darau, nes namuose buvo nuobodu. Tad dabar konkuruoja šeima ir kūryba, kartais sunku pasirinkti ir sudėlioti prioritetus. Vis pagaunu save galvojant, kad vagiu laiką iš šeimos. Jai lieka savaitgalis, nes kai grįžtu namo, po kelių valandų laikas vaikus migdyti. O prie darbo prišoku, kai vaikai miega. Pirmagimis yra pirmokas, o mažiukui Jokūbui - 3 metai", - sakė Jūratė.

Pasak jos, vyresnėlis kruopščiai verdavo karoliukus ant meškerės valo. Jis linkęs į tiksliuosius mokslus, bet ir labai gražiai dainuoja. Tiesa, žaisdamas kompiuteriu, dėlioja, derina spalvas, piešia linijas, formas. Jaunėlis žavisi mašinytėmis ir taip pat yra muzikalus.

"Vyras mane labai palaiko, nesiskundžia, jam, matyt, patinka trupučiuką kitokios. Kita vertus, būdama meniškos natūros leidžiu jam pasijausti tikru vyru. Jis kūrybiškas kitom prasmėm", - sakė menininkė, sukūrusi segių savo berniukams. Juokiasi, kad Martynas vis dar nešioja krikštynoms padarytą papuošalą su meškiuku. Vaikai nuolat pastebi ir komentuoja mamos darbus, o ši mėgsta juos parodyti. Ji sako, kad su vyresnėliu dažnai eidavo į kitų autorių parodas, o mažiukas rečiau, nes "velnių prišutęs". Vaikai turi savitą skonį, jų bet kuo neaprengsi. Mamai teko pica papirkti Martyną, kad tik pasimatuotų kepurę. Jeigu staiga ji pamato, kad atšilo ir vaikai neturi drabužėlių ar batų, skuba pirkti, tačiau ieško nestandartinių.

"Dauguma draugių yra menininkės. Nepasakyčiau, kad kuo išsiskiria, nes menininkai irgi nori sviesto ant duonos. Aišku, yra įvairių situacijų, kai tenka aukoti savo talentą, laiką. Menininkių vaikai jautresni, švelnesni, klausosi rimtos muzikos, jie - kitokie. Nors taip pat kartais išderina, kartais pasijunti pervargusi, be įkvėpimo", - sakė pokalbininkė. Tačiau daugiau vaikų turėti nebenorėtų. Kai vaikai serga ir ji būna namuose, prisipažįsta pasidaranti pikta, nepatenkinta ir nelaiminga.

Kai laukėsi Martyno, nors fiziškai jautėsi ne per geriausiai ir euforijos nejautė, greičiau - psichologinę naštą, atėjo sėkminga kūrybos idėja, todėl vaiką juokais vadina savo mūza.

"Kodėl menininkai nenori, kad atžalos pasektų jų pėdomis? Nori, kad vaikai gyventų apsirūpinę, kad ir kaip būtų banalu, mes norime patogumo, komforto. Man neteko badauti, bet nemanau, kad nepriteklius sukeltų didesnį kūrybinį impulsą. Šiais laikais menininkui prabanga daryti, ką nori", - sakė Jūratė.

"Visos motinos geros"

Režisierius, aktorius Valentinas Masalskis sakė sutinkąs, jog tėvai mums gyvenimo scenarijų rašo tik iš dalies, gal tik jį pradeda, pastūmėja.

Dėl to, kad aktorės brandžiame amžiuje jaučia kaltę, jog "susidegino" teatre, jis taip pat turi savo nuomonę, ir sako, kad nebūtinai jos išaugins jautrų, pažeidžiamą vaiką. Mes arba perimame tėvų vertybes, arba elgiamės priešingai, ir jas stengiamės paneigti.

"Svarbu, kad vaikas mato, jog tėvai rūpinasi juo, vienas kitu, ir ne tik - dar turi kitą tikslą. Tuomet jis auklėjamas bendruomeniškumo dvasia, netampa egoistas. Auklėja tėvų pavyzdys. Visos motinos yra geros, - ar tai būtų pragmatikė bankininkė, ar menininkė. Mano tėvas buvo šaltkalvis, baigęs kelias klases, bet už mane - daug išmintingesnis. Mama buvo iš kaimo, bet ji buvo jautrios širdies, inteligentiška, dainavo, ir kai jai buvo per 80, o aš įrašinėjau jos religines dainas ir ne tik, ji nė nepūstelėjo į mikrofoną. Dažna kaimo moteris turi daug dvasingumo, visa tai ateina iš gyvenimo filosofijos, iš to, apie ką mąsto, kaip prižiūri gyvulėlius. Labai daug grožio manyje įskiepijo močiutės", - sakė pokalbininkas.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder