Senasis tikėjimas
Meilės diena - gegužės 13-oji? Būtent šią dieną senovės lietuviai garbindavo Mildą - meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitę. Senojo tikėjimo bendruomenė "Žemaičių alka" kviečia atgaivinti šią tradiciją. Rytoj, nuo 18 val., Šventojoje, alkavietėje kopose, vyks deivės Mildos šventė.
Aukos Piziui ir Gondui
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai neprasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą.
Etnologai teigia, jog lietuviai turėjo seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu - Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį.
Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Šventyklos Mildai Vilniuje ir Kaune
Deivė Milda - tai senovės lietuvių meilės ir laisvės deivė, dabar beveik užmiršta, o savo laikais buvusi atsakinga už gražiausius tautiečių jausmus ir giminės tęstinumą.
Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų - sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.
Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena - dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita - alke, Neries ir Nemuno santakoje.
Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.
Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti? Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis.
Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg kunigaikštytė, lyg dievaitė Milda. Gal prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos?
Nuoga moteris su gėlėmis
Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti. Pasak P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje.
Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) - moteris su puokšte gėlių rankoje - buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje.
Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.
Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Kaip švęsti?
Senojo baltų tikėjimo gaivintojai gegužės 13-ąją sukuria ir pastato ant kalnelio didžiulę deivės Mildos stovylą. Prie jos užkuriamas aukuras, aukojama dievams ir deivei Mildai, dainuojamos dainos, šokama, žaidžiama.
Mildos šventės Šventojoje programa
18 val. žolių rinkimas
19 val. vaikų krikštynos
20 val. ceremonija deivei Mildai
21 val. vakarėlis prie laužo
Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą