Sausio 3 dieną Klaipėdos menininkų namuose atidaryta Jakovo Bunkos, talento gerbėjų dar vadinamo Platelių Moze, medžio skulptūrų paroda "Senojo Testamento personažai lietuviškoje tradicijoje".
Naujas puslapis žydų kultūros istorijoje
"Didelė išmintis suteikia ir didelio liūdesio, o tas kurs praturtėja žinių - gausina ir savo širdies skausmą", - galėtų pasakyti netrukus savo 80-mečio jubiliejų švęsiantis visuomenės veikėjas ir tautodailininkas Jakovas Bunka, visą gyvenimą paskyręs žydų tautos tragedijos atminimo įamžinimui, Plungės sinagogoje įkūręs muziejų, aprašęs kažkada gausios ir garbingos žydų bendruomenės tame miestelyje dramą, būtį ir amatus. Jo pastatytos monumentalios skulptūros žydų kapavietėje Šateikiuose, Kaušėnuose įkurtame genocido aukų memoriale. Šio unikalaus meistro skulptūros pasklidusios po visą pasaulį: jų įsigijo Vašingtono Holokausto muziejus, eksponuotos Kanadoje, Austrijoje, Vokietijoje, Zimbabvėje, Korėjoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos respublikoje. 1996 metais meistras su jo kūrinija buvo pakviestas į Izraelį - Kirono, Bialiko bei Tel Avivo miestus. Taip buvo atskleistas naujas žydų kultūros istorijos puslapis, nes tautos religinio meno kanonai draudžia vaizduoti žmogų. Apie Jakovą Bunką režisierius R. Gruodis ir operatorius A. Leiba sukūrė dokumentinį filmą "Mozė Plateliuose". Meistras savo skulptūrų yra padovanojęs prezidentui Valdui Adamkui, ir katalikų klebonui. Liepos mėnesį tautodailininkas dalyvaus Mendeno (Vokietija) žydų meno parodoje.
"Žydiškiausias žemaitis ir žemaitiškiausias žydas"
- taip apie J. Bunką atsiliepė rašytojas G. Kanovičius. Meistro personažai "nužengę" ne tik iš Senojo Testamento, bet ir iš žydų dainų, Šalom Aleichum kūrinių. Parodos atidarymo metu vieną unikaliausių Lietuvoje medžio drožėjų sveikino Klaipėdos žydų bendruomenė, Plungės tautodailininkų draugijos pirmininkė Zafira Leilionienė, kiti kultūros barų artojai. Jo draugas tautodailininkas Liudas Ruginis prisiminė juodviejų darbą Plungės įmonėje "Minija", anuomet visoje TSRS reprezentavusioje lietuvių liaudies meną. "Tuomet populiariausi suvenyrai būdavo meška arba velnias. O štai dabar krautuvės lūžta nuo šventųjų - kur ta krypst?", - juokavo L. Ruginis, pasidžiaugęs, jog Jaša Bunka kaip retas kuris skobęs amatininkų "statulas" : laikrodininkus ir batsiuvius, muzikantus ir duonos kepėjus. - "Jei aš nė vundens negaliu atsinešt savo darbais - "balvonais", Jašai pavyko iškrapštyti medy akį, burną ir įdėti prasmę. Tam jautriam žmogui skaudu net su kirviu prieit prie medžio, o kai darėm monumentalias skulptūras, vis tiek prisiėjo kirviu "austi" paguldytą ąžuolą, o paskui su kalteliais įpūsti jam dvasios. Kad skulptūra prabiltų", - šmaikštavo žemaitis meistras.
Garbiojo senuko vaikystės draugė Mira Lisauskienė kalbėjo esanti "nesvietiškai" dėkinga žmogui, pastačiusio skulptūrų, kurios vaikams ir vaikų vaikams neleidžia užmiršti tragiškos žydų tautos istorijos. "Mačiau brangių bronzos ir granito skulptūrų, bet tai buvo šalti akmenys, o ne jausmu persmelktos, iš kraujuojančios širdies - kaip mūsų Jakovo", - kalbėjo ji.
Žemaitiškam ąžuole - žydiška dvasia
Platelių Mozė prašneko sodriai žemaitiškai. Jis kalbėjo apie tai, jog negalima sunaikinti žmogaus nei tautos, ji kaip ąžuolas turi šaknis; apie tai byloja ir jo skulptūra, kurioje motina mirties akivaizdoje mėgina uždengti kūdikį. Vėliau jam prieš akis iškilo vaikystės išgyvenimai.
... Mažas berniukas Jaša, išvydęs pro langą arklius, tempiančius rąstus, ir vežiką, parėmusį pečiais susikruvinusį, įsiręžusį gyvulį, - jis nupiešė tai. Vyresnioji sesuo piešinį nunešė į parodą... Vėliau septyneto vaikų tėvas paauglį Jašą nuvedė pas stalių Juozapą Šoblinską mokytis amato. Gyveno Bunkų šeima ir Klaipėdoje, Aukštojoje gatvėje, kai 1939 miestą užplūdo reicho kariai. Tėvas dvylikmečiui Jašai įdavė portfelį ir paprašė iš pašto viršininko Vinco Burimo ką tai parnešt. Žyduką užpuolė gatvėje ir apstumdė trys vokietukai, bet jis pabėgo: pasirodo, potfelyje nešęs ginklą. Vokietė kaimynė, kurios sūnus buvo jugendo kareiva, įspėjo Bunkas, ir šie geležinkelio bėgiais pėsti patraukė į Kretingą... Jakovo Bunkos tėvelis Leiba buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Šeimos laukė Sibiras, vėliau - frontas, Šešioliktojoje divizijoje kaudamiesi žuvo Jakovo tėvas ir brolis. Jam Plungėje prasidėjo naujas gyvenimas. "Nepriklausomybės laikais pasikeitė mano braižas, galėjau drožti, ką širdis liepė, ką jaučiau, tuomet iškilo prieš akis žmonės, kuriuos pažinojau, visa, kas išgyventa. Su žemaitišku užsispyrimu skobiau paprastų žmonių veidus, Mozę su 10 Dievo įsakymų rankose ir maldininkus. Taip į lietuvišką ąžuolą įpūčiau žydiškos dvasios", - sakė parodos autorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą