Turint omenyje ilgametes autoriaus sąsajas su Klaipėdos politinės konjunktūros kuluarais ir tai, kad dar nuo 1982-ųjų rašyta eseistika knygos pavidalu pasirodė tik prieš pirmą kartą Lietuvoje surengtus tiesioginius merų rinkimus, kilo įtarimų, jog šis leidinys - kažkokio kruopščiai sukonstruoto politinio-rinkiminio plano dalis.
Tačiau įdėmiai perskaičius knygą, jokio sąmokslo aptikti nepavyko. Juo labiau kad lyrinis herojus Komandantė Naglis į merus nusprendė kandidatuoti sostinėje ir Klaipėdoje niekam grėsmės nekėlė. Jautresniam skaitytojui nebent gali užkliūti kitos herojės, kuri kaip tik ir siekė uostamiesčio mero posto, gąsdinimas pačiu Nelabuoju. Tačiau arčiau susipažinusieji su autoriumi patvirtins, kad moteriai, ką ten moteriai - bet kokiam gyvam padarui, įskaitant ir augalus, jis niekada negrasintų ir į juos nesitaikytų. Kas kita - nuoširdus perspėjimas, kad būtent politiniai krikščionys yra patraukliausi Nelabojo pragariškiems gundymams vokeliais ir volvo rakteliais...
Šiaip ar taip, vien tik politiniu aspektu vertindami autoriaus "pataikymo procentą", mes patys būtume gerokai netaiklūs. Jis neabejotinai taikė kažkur aukščiau ir, be abejo, giliau.
Kaip profesionalus istorikas, L. Poška taiko į visiškai naują kai kurių istorinių įvykių traktavimą ir pateikia keletą netikėtų atradimų. Tarp jų - ir alternatyvią Vilniaus įkūrimo legendos versiją, kuri, beje, vertinant iš istorinės perspektyvos ir sukauptos praktinės patirties, yra daug įtikinamesnė nei tradicinė. Sapnas - labai jau ezoterinė ir nepamatuojama substancija, visai kas kita - ryte po sėkmingos ir audringos medžioklės užliejantis pats tikriausias jausmas, lyg plyštančioje galvoje geležinis vilkas staugtų...
Apskritai kiauriai skrodžianti neeilinė autoriaus įžvalga, įgimtas skepticizmas nusistovėjusių klišių ir normų atžvilgiu bei išsiugdyti dedukciniai gebėjimai aukštyn kojom verčia daugelį mums neva gerai žinomų istorinių tiesų.
Iki šiol niekam nebuvo užkliuvęs faktas, jog Nobelio premijos laureatas, Lenkijos prezidentas Lechas Valensa savo karjerą pradėjo nuo to, kad 1980-aisiais peršoko 4 metrų aukščio (!) spygliuota viela apjuostą (!!) Gdansko laivų statyklos tvorą ir tapo šios statyklos darbininkų streiko vadu. Nė vienam istorikui ir, juo labiau, istorijos vartotojui nekilo klausimas, o kaipgi jis sugebėjo tai padaryti? L. Poškai kilo. Ir jis, kaip sąžiningas istorikas, pajuto pareigą savo "objektyvumo girnomis faktų grūdus sumalti iki Teisybės miltų..."
Visiems, kurie suvokia gravitacijos dėsnius ir žmogaus galimybių ribas, turėtų būti aišku: toks šuolis fiziškai neįmanomas. Bet gal tuomet prasimanyti ir visi po to sekę L. Valensos žygdarbiai ir nuopelnai?! Laimei, būdamas iš prigimties idealistas, L. Poška neleidžia suabejoti didvyrių egzistavimu. Anot jo, tik bailiai ir aukštų idealų nebeturintys šiuolaikiniai žmonės, prieš šokdami per tvorą, matuoja jos aukštį. O jei nėra žemiškų tokio šuolio paaiškinimų, vadinasi, atsirado aukštesnė jėga, kuri perkėlė "Solidarumo" vadą ten, kur jam buvo skirta atlikti svarbią misiją.
Beje, su aukštesnėmis bei joms priešingomis jėgomis ir pats autorius, panašu, palaiko gana glaudų ryšį. Knygoje jis detaliai nagrinėja dvasingumo sąvoką, kurios esmė ir prasmė, jo nuomone, visai pasiklydo dvasingose laikraščių antraštėse ir pokalbiuose apie dvasingumą dvasinguose dvasingų žmonių susibūrimuose. Savo tekstuose autorius lanko Paberžę bei jos kleboną šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą ir kartu supažindina skaitytojus, kokia lietuvių kalbos tarme vedama pragaro raštvedyba.
Taip, L. Poška išties taiko į tai, kas amžina. Kai kurie jo tekstai yra tarsi gyvi paminklai buvusiai mūsų (ar atskirų individų) kasdienybei, kuri dabar jau amžiams nueina į praeitį: blaivykla, naktinis traukinys Klaipėda-Vilnius, meilės priesaika ant Palangos tilto, Kalotės sąvartynas epochoje iki šiukšlių rūšiavimo bei deginimo, VEKS'as, Klaipėdos dramos teatro trupė...
... Paprastai su kalbomis apie amžinybę viskas ir baigiasi. Tačiau aš dar norėčiau šį tą pridėti po to, kas buvo parašyta šių eilučių autoriui tik dedantis recenzentu ir beviltiškai bandant užčiuopti Lino Poškos raštų toną. Rašant bent kiek priartėti prie jo praktiškai neįmanoma, nes tokia žodžio ekvilibristika, kokią yra įvaldęs Linas, pasiduoda toli gražu ne daugeliui. Užtat skaitydamas patyriau didelį malonumą visų pirma dėl pačių tekstų estetikos ir nė kiek ne mažiau - dėl jų turinio, kurį komponuoja L. Poškos, kaip istoriko, filologo, filosofo, politologo, erudicija, patirtis ir išmintis, sukinėjama įvairiais lauktais ir nelauktais rakursais.
Grįžtant prie klausimo, tai kurgi autorius taikė savo raštais, atsakymas yra aiškus: taikyta, o svarbiausia - pataikyta tiesiai į dešimtuką.
Iš pokalbių su knygos "Taikomieji raštai" autoriumi Linu Poška
- Sveikas, Linai. Kaip sekasi?
- Kaip čia seksis geram žmogui šiais laikais...
- Labas, Linai. Ką darai?
- Rašau.
- Kaipgi tu rašai, jei eini gatve?
- Na, taip, einu ir mintyse "rašau". Kai pareisiu namo prie kompiuterio beliks tik užrašyti.
Informacija
Autorius: Linas Poška
Knyga: "Taikomieji raštai"
Leidimo metai: 2014 m.
Žanras: eseistika
Knygos pristatymas Klaipėdoje: kovo 24 d., šiandien, 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos Konferencijų salėje. Dalyvaus L. Poška, dr. Liutauras Kraniauskas ir Vytautas V. Landsbergis.
Galima nusipirkti: "Vagos", "Pegaso" knygynuose. O už mažiausią kainą ir su autoriaus autografu - "Vakarų ekspreso" redakcijoje M. Mažvydo al. 3.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą