Literatūrologas knygas siūlo degustuoti

Literatūrologas knygas siūlo degustuoti

Literatūrologas Kęstutis Nastopka nedrįsta duoti receptų, ką ir kaip skaityti. „Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno“, – mano profesorius.

Jis, kartu su žurnalistu, filmų įgarsintoju Ryčiu Zemkausku ir dainininke Alina Orlova prieš Vilniuje vykusią „Europos literatūros naktį“, diskutavo, kas yra gera literatūra ir ką skaityti verta, o ko – ne.

– Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti?

R. Zemkauskas: Pasakysiu, kaip sakau savo studentams. Skaitykite tik labai gerą literatūrą.

– Ką sudedate į žodį „gera“?

R. Zemkauskas: Kas yra gera literatūra, jau sudėtingesnis klausimas. Čia kiekvienam savo. Turbūt imčiau Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Esu didžiulis T. Manno gerbėjas ir mano senelio brolis Vytautas Petrauskas jį vertė į lietuvių kalbą.

K. Nastopka: O kodėl būtent „Daktarą Faustą“?

R. Zemkauskas: Turbūt toks gyvenimo laikas. Beje, muzikinė tema, Leverkiūno istorija, labai įdomi. Iš viso tai labai stipri literatūra.

– Sakote, „gera, stipri literatūra“. Ką turite galvoje?

R. Zemkauskas: Manau, kad literatūra, kuri pirmiausia apibendrina. Man visada svarbiau buvo, apie ką kalbama. Ne pats teksto lygmuo, žodynas. Visą laiką pykstuosi su redaktoriais, kurie nori išgryninti, išvalyti, sterilizuoti. Mano nuomone, lietuvių literatūros problema ir yra, kad ji dėl idėjų stokos nuėjo į estetiką. Man įdomu, ką pasakoja, koks yra pasakojimas. Jei jis atsiliepia ir jei taip nutinka daugeliui žmonių, tada yra tikimybė, kad tai stipri literatūra.

Kita vertus, jei jis džiugina daugelį žmonių ir tai visiškai komercinė literatūra, kas aš toks, kad sakyčiau, jog tai šlamštas. Dabar labai daug knygų. Kaip atsirinkti gerą? Reikia viskuo domėtis, reikia save lavinti ne tik literatūriškai. Turi išaštrinti visus savo įrankius, tada bus galimybių išsirinkti gerą kiną, gerą literatūrą, kurie tave praturtins.

K. Nastopka: Norint atsirinkti, reikia mokytis skaityti. Ne taip, kaip Nikolajaus Gogolio Petruška dėjo raidę prie raidės. Svarbu, kas už tų raidžių slypi. Johannas Goethe jau savo gyvenimo pabaigoje rašė, kad visą gyvenimą mokėsi skaityti ir dar nesijaučia išmokęs. Kai pirmą kartą skaičiau Marcelį Proustą, skaičiau vienaip. Kai pasiėmiau dabar, skaitau visai kitaip. Didžiulis dalykas mokėti skaityti ir atrasti, kas yra giliau, kas yra po paviršiumi.

Galbūt ne kiekvienam tekstui reikia to mokėjimo. Vadinamojoje komercinėje mokykloje yra tam tikra intriga, meilės istorija, viską gali prabėgti, suvokti siužetą, ir to pakanka. Tačiau proza nėra vien siužetas. Tarkim, jeigu nesuvoksi M. Prousto frazės ritmikos, žaižaravimo, tada garsi jo ištrauka apie gudobeles tebus botanikos tekstas. Neseniai kalbėjau su vienu botaniku, ir jis sakė, kad gudobelių kvapas labai prastas. Bet M. Proustui kitaip atrodo. Aš nesiryžčiau niekam patarinėti, ką reikia skaityti.

– Vis dėlto kaip tik norėjau klausti, kokį pavadinimą, kokį autorių paminėtumėte?

K. Nastopka: Nedrįsčiau duoti receptų. Nes būtų tas pats, kaip su tais klasikais, kurių nenorima skaityti dėl snobizmo. Reikia kiekvienam pačiam rasti, kas atliepia jo vidinį gyvenimą, asmenybę. Kaip tai surasti? Reikia išmokti degustacijos meno. Pavartyti, atsiversti – limpa ar nelimpa. Kiekvienas turi susirasti savo knygą. Manau, gyvenimas ne toks jau ilgas, kad galėtum skaityti vien komercinę literatūrą.

– Tačiau galima greitai apsigauti, kaip Jūs sakote, bedegustuojant, beieškant.

K. Nastopka: Galima apsigauti. Priklauso nuo skaitymo įgūdžių. Jeigu jau esi perskaitęs krūvą knygų, tokių, kaip T. Manno, M. Prousto... Dabar jau nutolau, savo malonumui gana retai skaitau. Bet jeigu išgirstu (dažnai studentai pasiūlo kokią knygą), tada pasiimu ir atrandu. Jei neturėčiau ryšio su studentais, mano akiratis būtų daug siauresnis.

– Kokie paskutiniai atradimai?

K. Nastopka: Paskutinis atradimas – poetas Gytis Norvilas. Iš tikrųjų nenusivyliau, labai tikra knyga, be jokio apsimetimo. Iš prozos – Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, dėl kurio visi ginčijasi. Jei skaitai tik siužetą, gali diskutuoti dėl holokausto ar kaip kitaip. Bet tai „sugrota“ tema ir užkabinti giliausi dalykai: ne kažkoks oficialus požiūris, bet asmeninis kaltės jausmas ir t. t.

– Alina, kaip renkatės Jūs?

A. Orlova: Man pasirinkti gana lengva, nes pajuntu, kas būtų arčiau. O jei ne, tiesiog numetu. Dažnai skaitau knygas, ypač tas didžiąsias, kurios paskui šiek tiek ir nublanksta, bet kai kurias skaitau po daug kartų. Pavyzdžiui, Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtą metų vienatvės“ pasiimu ir perskaitau kas metus. Labai patinka Franzo Kafkos „Amerika“ (arba „Dingę be žinios“). Čia jo pirmasis tarsi nepabaigtas, bet tam tikra prasme ir pabaigtas romanas. Antoną Čechovą skaitau. Man atrodo, šios knygos gal niekada ir nedings iš gyvenimo. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ irgi smagu. Bet jau pradeda truputį pabosti – tiek kartų skaityta.

O šiuolaikinės literatūros skaitau mažai, nes reikia labiau susigaudyti, gal ne taip viskas aišku. Vienas paskutinių atradimų, palikęs labai didelį įspūdį, buvo Michailo Šiškino „Laiškų knyga“. Ir S. Parulskio vertimas puikus. Skaičiau ir rusiškai, ir lietuviškai. Daug skaitau rusų kalba. Ta knyga tikrai labai jautri, apie amžinus dalykus.

K. Nastopka: Noriu pasakyti, kad šiais metais dar sykį puoliau skaityti Bibliją. Skaičiau kažkokį tekstą su nuorodomis į Bibliją ir pamačiau, kad jų nežinau. Tada iš naujo pervariau „Išminties knygą“, „Saliamono istoriją“ ir visa kita. Atrodo, viskas girdėta, bet kiekvieną kartą atrandi naujų dalykų. Tai amžina knyga.

R. Zemkauskas: Dar labai svarbus dalykas – skaitymo malonumas, kurį reikia nuolat priminti. Knygą skaityti turi būti kaifas.

***

Naujos LRT radijo laidos „Ką man skaityti?“ klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val.


Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder