Pripažinimas
"Niekam recenzijos specialiai neskiriu. Rašau pirmiausia sau, nes man įdomu sau aiškintis, su kuriomis kryptimis, interpretacija nesutinku. Kritika - neišvengiama, nes ji yra pirmiausia vertinimas", - sako Klaipėdos universiteto docentas Marijus Šidlauskas.
Už kritikos straipsnių rinkinį "Orfėjas mokėjo lietuviškai" ir kultūrinę literatūrinę veiklą M. Šidlauskas vakar apdovanotas 2007 metų Ievos Simonaitytės literatūrine premija. Susitikome prieš šį įvykį literatūros kritiko namuose.
Docentas sėdo prie savo pianino ir smagiai padžiazavo, mindamas pedalus šlepetėmis, sakydamas, kad muzika jį ir išmokė pajusti estetinę vibraciją. Bet džiazuojąs jis tik Kalotėje, o jo vienas sūnų, Lukas, regio muzikos propaguotojas, yra daug labiau žinomas pasaulyje žmogus, negu jis pats.
Sakot, esat ne sociumo žmogus, bet gyvenat Kalotės pilaičių rajone, elito kaimynystėje?
Čia esu balta varna, aplink mane gyvena žmonės, kurie turi normalias profesijas ir gauna padorius atlyginimus. O mes su žmona pardavėm butą ir sodo namelį, šešiolikai metų pasiėmėm paskolą, ir dabar virpėdami gyvename. Bet nesigailim, nes čia - ne blokas koks, tu turi dangų, pušį ir nesuvaržytą erdvę. Be to, pučia vakarų vėjai iš jūros, gaivumas jaučiamas kūniškai, vasarą atsivežu čia garbaus amžiaus tėvus.
Esate Jotvingių premijos laureatas. Kaip vertinate I. Simonaitytės premiją? Regis, jūsų studijų objektas nėra šios nuobodžios rašytojos tekstai.
Nėra ji tokia nuobodi, tik kanonas keičiasi, dabar ją publika mažai skaito. Bet neskaito ir Vienuolio, Lazdynų Pelėdos. Simonaitytė šiek tiek įdomesnė, nes jos kūryboje daugiau temperamento, o ir šio krašto kultūros, istorijos. Man atrodo, jog jos sukurti charakteriai, situacijos šiuolaikiniams klasikams "duoda kruopų".
Nenorėčiau susireikšminti dėl to, kad gavau I. Simonaitytės premiją. Tiesa, malonu, juolab kad ji dabar - dvigubai didesnė, tačiau smagiausia, kad šia proga literatūros kritika galės sušukti: "Aš čia, gyva!"
Studijavote anglų filologiją, buvote aistringai atsidavęs irklavimo sportui ir turbūt rašėte eiles ar prozą, kaip visi normalūs kolegos. Koks trauminis įvykis pastūmėjo jus į kritikos žanrą; juokauju, aišku?
Normalus studentas nebuvau, o mano pasirinkimams turbūt pirmiausia genai vadovauja. Mano tėtis turėjo literato genetiką, bet jis, kaip ir aš, savęs ieškojo, ir visą gyvenimą dirbo buhalteriu ir literatu netapo. Aš šiek tiek pasukau į tą pusę per anglų filologiją, aštuonerius metus dirbau literatūros mokytoju, tačiau dirbdamas mokykloje suvokiau, kad jeigu nieko nekeisiu, manęs laukia dryžuota pižama.
Pradėjau knygas skaityti ir rašyti recenzijas "Poezijos pavasariui". Paskui susipažinau su A. Dauniu, jis man parašė laišką, kad reikės rašyti recenzijas, kaip tai daro daugelis mūsų kultūros žmonių. Dar šiaušiausi, kodėl turiu būt baudžiauninkas, bet jis iškarksėjo...
Režisierius A. Puipa sako, kad į kritikus žiūri kaip į ligonius, kurie jam primeta savo kompleksus ir niekingumą.
Tai labai sociologiška; režisierius reaguoja liguistai. Galima sakyti, kad malonu suvaryti tautietį, nes žinai, koks jis niekingas kūreiva, o dar niekingesnis žmogus. Bet neskubu kartoti minčių apie kompleksus, nes totalinis jų įsivarymas niekur neveda.
Esam normali tauta, nedidukai, bet galėtume būti gudresni, nelinkę į destrukciją, depresinį savęs traktavimą. Antra vertus, apsukriai sukamės ir nepražūstam.
2000-aisiais stažavotės Vakarų Mičigano universitete JAV. Kokių patyrimų pasigavote?
Šiek tiek talkininkauju Anglų filologijos katedrai, buvo paskelbtas konkursas gauti stipendiją amerikanistikos kursams. Tuo metu Lietuvos reikalai pasauliui dar buvo įdomūs, aš buvau iš Klaipėdos, iš negirdėto regiono.
Klausėm paskaitų, diskutavome, prisižiūrėjau juodaodžių, kitas kultūras pačiupinėjau ir pasitikrinau paprastą dalyką, kad žmonės turi daugiau bendrumų, negu skirtumų, ir kad tos mūsų intuityvios vertybės, kurias atsinešėm iš amžių amžinųjų, yra pakankamai patikimos.
Girdėjau, kad simpatizuojate laisvamaniškiems studentams?
Šiaip labai nesidžiaugiu, jei man akis drasko, bet visą laiką skatinu intelektualines alternatyvas, pozicijas, kurios yra gyvos ir nesuabsoliutina mano tiesų. Man toks kalbėjimas iš sakyklos nepatinka. Mūsų laikais tai neperspektyvu, ypač dėstant literatūrą, kuri daugeliu atžvilgiu merdėja ir pati dėl to kalta.
Skatinu gyvą pokalbį, analizuodamas kūrinius ar autorius bandydamas sieti su mūsų konkrečiu buvimu, rūpesčiais, viltimis. Ir man gražiausia, kai žmonės nusimeta varžtus ir prabyla kaip gyvi žmonės ir pasako tai, kad neįmantru, bet jų pastebėta, tikra.
Kaip padėjote literatūros debiutantams išskilti iš kiaušinio?
Sakoma, kad mokiniai mokytojus renkasi. Mano didieji mokytojai nelabai nujaučia, kad tokie buvo, bet Kubilius yra didžiausias autoritetas, nors tiesiogiai su juo labai mažai kontaktavau. Tik galiu pasidžiaugti savo studentais, kurie literatūroje yra matomi: Erika Drungyte, Mindaugu Valiuku, Rimantu Kmita, dabar Vilniuje siaučiančia Gabriele Labanauskaite, kurios globacentriškas pjeses stato Lietuvos ir Anglijos teatrai. Galiu didžiuotis nebūtinai viešumoje matomais studentais, kurie, studijuodami literatūrą, suprato apie gyvenimą ir mirtį, jiems literatūra padeda ištverti ir išgyventi.
Kodėl vis dėlto nelimpa mums ta lietuvių literatūra; gal esame vienodi kaip tos surikatos? Stveriame knygyne užjūriečio romaną, nes jo kita psichinė sandara, gal jų literatūroje mažiau nevilties ir destrukcijos?
Atremsiu. Ar Ivaškevičius ar Laura Sintija Černiauskaitė ar Šerelytė yra labai destruktyvūs? Ar griovėjai - Parulskis su Kunčiumi, arba Jazukevičiūtė? Sunku būtų išskirti lyderius. Kažkada J. Marcinkevičius buvo moralinis autoritetas, fenomenas, susitikimuose su juo salės lūždavo, žmonės verkė, bet dabar to nebėra, o dėl literatūrinių dalykų ginčas tęsiasi...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą