"Jaunoji muzikantų karta privalo atrasti ir atranda naują stilių ir braižą. Tik ką sukurti muzikos žanrai yra nuostabūs, jeigu sukurti gabių žmonių", - sakė smuikininkas, muzikos pedagogas Martynas Švėgžda von Bekkeris, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose surengęs alternatyvų klasikinį muzikos festivalį, kuris pradėjo muziko tėvo, žinomo dailininko Algimanto Švėgždos tapybos ir piešinių parodą.
Kuo išskirtinis jau aštuntąjį kartą vykęs festivalis "Alternatyva 2011 - šeima"?
Pirmiausia - savo pilietiškumu. Tai nėra vien skirtingų žanrų bei stilių klasikinė muzika, kurios klausydamiesi užaugo mano senelių tėvai: man ir džiazas, Elvis Preslis jau - klasika. Festivalis aprėpė ir dailę, fotografiją, kiną, animaciją, filosofiją. Alternatyvus tuo, kad kasmet pasirenkame kokią nors visuomeninę temą, kalbėdami apie ją pirmieji, kol dar neprakalbo niekas: apie gamtą, ekologiją, jaunimą, bėgantį iš šalies. Atkreipiame dėmesį į tai, kas visuomenėje opiausia. Net nežinojau, kad šiais metais bus nagrinėjama šeimos tema, bet pasirinkau ją, nes man šeima apskritai yra viena svarbiausių mūsų visuomenės dalių, kurios supratimas skiriasi kitose valstybėse, religijose. Šeima pavadinčiau žmones, susijusius nebūtinai kraujo ar genetiniu ryšiu, bet ir kultūriniu, socialiniu; dvasinėmis vertybėmis.
Ar pati muzika išlieka ekologiška, neužteršta, kai joje atsirado daug mechanikos, urbanistinių, aštriausių pasaulio įvykius atspindinčių garsų?
Matote, aš kviečiu tokio aukšto lygmens muzikus, kad jie nieko neteršia, tik pralinksmina ir praskaidrina publikos dvasią. Kviesdamas įvairiausius žmones iš užsienio aš pirmasis pradėjau daryti koncertus už simbolinius kelis litus, vėliau kai kurie festivaliai pradėjo mus mėgdžioti, ir tai labai gerai. Grįžęs iš Vakarų rengdavau koncertus didžiuosiuose šalies miestuose: Vilniuje, Panevėžyje, Kaune - aikštėse ir po atviru dangumi, leisdamas praeiviams pasiklausyti muzikos.
Ar jūsų tėvo kūryba padarė įtakos tam, kad tapote menininkas, ką geriausia prisimenate iš jo - ne tik dailininko, bet ir mąstytojo - pamokų?
Galbūt susumuojant viską, ką iš jo gavau, pirmenybę teikčiau nuosekliam tikslo siekimui, nepaisant to, sekasi ar nesiseka, ar kas užtaria, ar priešinasi. Stebėjau jo gyvenimo būdą, laikyseną, kaip sudėtingose situacijose derėtų elgtis, kaip į kuriuos žmones reaguoti. Vieni ieško naudos ar prestižo, gėrybių, kiti tampa bendražygiais neturėdami pragmatiškų užmačių. Ramiai žiūrėdamas kartais ir į žiaurią neteisybę, tėvas išmintingai elgėsi.
Gal jo tapyba įkvėpė ir jūsų muzikinius kūrinius?
Kad ne, kai jis gyveno Berlyne, aš studijavau Hamburge. Aišku, jis man parodydavo visus paskutiniuosius darbus, šnekėdavomės. Bet tiesioginio poveikio nepajutau, juolab kad tuomet nekūriau, buvau tik atlikėjas.
Kas jus įkvėpė kurti?
Tai mano atskiras kelias. Jau išvažiavęs iš Vokietijos ir gyvendamas Paryžiuje, aktyviai koncertavau, ir man teko įrašyti pirmąją lietuvių kompozitorių diskelį su Balakausko, Barkausko, Balsio, Bartkevičiūtės ir Borisovo kūriniais. Žiūrėdamas, kokia muzika parašyta XX a., pats grojęs šitiek modernios muzikos ir būdamas lakios fantazijos, išdrįsau pats kurti. Tas miniatiūras kartais pagrodavau savo draugams, ir šviesaus atminimo intelektualė Ugnė Karvelis sakė: "Rašyk."
Savo kūrinį konstruojate kaip architektūrą ar užrašote spontaniškai, vienu prisėdimu?
Tikrai nekonstruoju, nes neturiu jokio išsilavinimo tai daryti. Vadovaujuosi emocijomis ir savo skoniu, jaučiu, ką noriu išreikšti, ir spontaniškai ieškau rakto, sprendimo. Šiuo metu rašau didesnį kūrinį, matau, kad man sunku sudėlioti tą kompozicinę struktūrą, nes pasirinkau alternatyvią išeitį darydamas iš to variacijas, tarsi koliažą, bandydamas tai suausti į didesnį gabalą.
Dabar nemažai kompozitorių dirba kompiuteriais - kaip inžinieriai.
Aš tik prieš metus išmokau išsiųsti ir atsakyti į elektroninį laišką, susitvarkyti festivalio organizacinius dalykus, ir keikiuosi, nes to nepakenčiu. Iš esmės sugebu viską susiorganizuoti balsu, manimi žmonės tiki, ir įvykdau, ką pažadu - net nereikėjo kokios įstaigos, kad surinkčiau renginiui dalį lėšų. Pieštuku pasižymiu tik tam tikrus intervalus ir akordus, dermes, važiuodamas autobusu, smaguriaudamas. Kiek man duota angelų, tiek nukrenta.
Arthuras Schopenhaueris sakė, jog egzistuoja riba, ties kuria genialumas ir beprotybė susiliečia ir net pereina vienas į kitą. Ar tai pajutote?
Nesu psichologijos specialistas, bet man atrodo, kad toji vadinama beprotybė intelektualiam meno žmogui yra ribų nebuvimas.
Muzikui tikriausiai yra svarbu gyventi lyg aukštesnėse sferose, vengti pagundų?
Pažiūrėkite menininkų biografijas - nereikia užsienio, kas Lietuvoje dedasi. Vynas, svaigalai ir seksas niekada nebuvo toli nuo menininkų pasaulio, tačiau tai atima labai daug laiko ir energijos. Ne paslaptis, kad jauni žmonės atsikanda tą savo dalį ir kiekvienam lemta išgerti savo "bačką". Kita vertus, ilgainiui pamatai, kad tai nieko nesuteikia. Praleidęs savo žavią jaunystę Hamburge ir Paryžiuje, ir atsikandęs daug ko Niujorke ir San Franciske, šiuo metu nuoširdžiai džiaugiuosi lietuviška gamta ir mėgaujuosi jos prieglobstyje darbais su kirviu, pjūklu ar dalgiu.
Kokie vėjai jus atpūtė dirbti į Klaipėdą?
Jau nuo 2004 metų esu susijęs su uostamiesčiu, nes būdavau kviečiamas vesti meistriškumo kursų Stasio Šimkaus konservatorijoje, Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Juozo Karoso muzikos mokykloje. Esu net festivalį anuomet organizavęs, kurį stipriai rėmė anuometis miesto meras Rimantas Taraškevičius. Bendradarbiavau su miesto Koncertų sale, nes tai yra nepriklausoma klasikinės akademinės muzikos platforma Lietuvoje, mane dažnai pagroti kviečia Klaipėdos kamerinis orkestras. Tad turiu čia ryšių ir kolegų.
Miestas man įdomus, nes savitas: vis dėlto vienintelis uostas, turi ir vokiškų šaknų, kas man yra labai artima, jaučiu tą grindinį, architektūrą ir mąstymą, tai - prekeivių, pirklių miestas. Visa tai suteikia šarmo.
Jūs ne tik muzika rūpinatės visą savo gyvenimą, bet ir kultūrinėse misijose svečiose šalyse atstovaujate Lietuvai. Kurią išskirtumėte?
Įvardyčiau kaip misiją pamokas ir įgūdžius, gautus nuo 1996 iki 2002 metų, kai buvau Paryžiuje ir teko dažnai talkinti Ugnei Karvelis, nepaprastajai ir įgaliotajai ambasadorei Lietuvos UNESCO organizacijai. Jos dėka buvau pristatytas daugeliui pasaulio diplomatijos atstovų, padėjau jai kuo galėdamas.
2003 metais man grįžus į Lietuvą su tam tikra patirtimi daugelis valdininkų ministerijose, miestų savivaldybėse ir kitose struktūrose į mane žiūrėjo su pykčiu, nes jiems gadindavau orą, rodydamas pirštu, kur jie meluoja ir ne taip daro.
Tuo metu tempiau "Alternatyvos" festivalį ant savo pečių kaip respublikos jaunimo garbės atašė, gaudamas paspirtį iš prancūzų, vokiečių, amerikiečių, švedų, suomių kultūros atstovybių bei ambasadų. Tai buvo mano antra misija - atvežti į Lietuvą įdomiausių muzikos ir kultūros menininkų, nors negavau jokios paramos iš mūsų respublikos, kad ir kaip būtų koktu ir skaudu.
Ir trečias, simbolinis dalykas, kad man pavyko istorinį Lietuvos tūkstantmečio paminėjimą surengti Amerikoje, 2010 m. pradžioje Bostono universitete, ir iškelti į tarpvalstybinį lygmenį. Atvažiavo dabartinis ambasadorius Bruzga iš Vašingtono, surengiau tėvo darbų parodą. Buvo sausakimša salė, žmonės atėjo žiūrėti balerinos Eglės Špokaitės, Martyno Rimeikio šokių, dalyvavo Gabrielius Alekna ir daug kitų menininkų.
Ar nenukentėjo ambicijos, kad nelikote gyventi kuriame pasaulio didmiesyje, dažniau griežti garsiose salėse?
Matote, kas ko siekia. Manęs tas pasaulis palauks. Aš groju, įrašinėju, kuriu. Niekur nepavėluota. Mano pažįstami ir kolegos su laiku tik bręsta ir stiprėja pasaulio meniniame kontekste. Man tik 44 metai, pradedu daryti tai, ko iš tikrųjų noriu. Galbūt bandysiu daugiau nuveikti ir kitur, nes per tą laiką Lietuvoje iškentėjau nesupratimą ar pavydą.
Kas neramina Lietuvos muzikiniame pasaulyje?
Iš esmės čia nedaug kas pasikeitė. Negerai, kad geriausi ir gabiausi iš čia išvažiuoja. O visi kiti dreba, bijo palikti savo krėslus valstybinėse muzikinėse ar mokslo, švietimo ar politinėse struktūrose. Manau, po 7-8 metų įvyks didesnis lūžis: kai vieniems sveikata nebeleis dirbti, labiau išprusę grįš tie, kurie šiandien susikrovė lagaminus. Grįš su vaikais, vakarietišku patyrimu, pilietiniu mąstymu. O kol kas merdėjame posovietiniu periodu.
Smuikininkas Raimundas Katilius sakė, kad kūrybinė profesija - kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi - viskas baigta. Į kokius horizontus jūs žvalgotės?
Mano horizontas yra paties užsibrėžtas. Imtis solo smuiko literatūroje užrašytų sudėtingiausių J. S. Bacho, N. Paganinio ir kitų kūrinių, ir kaip lietuvišką produktą įrašyti diską su gražiausiais sudėtingiausiais kūriniais smuikui. Tai man bus ir vizitinė kortelė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą