Masinio vartojimo principai - juvelyrių kūriniuose

Tris jaunas juvelyres - bendramoksles, bičiules, tačiau labai skirtingas, sujungė bendras metalo meno ir vizualinio dizaino projektas "75 %". Jį galite pamatyti Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

Profesionalių juvelyrių - Giedrės Kolokšanskytės, Linos Vainoraitės ir Julijos Batečko parodos moto - sugrąžinti visuomenės dėmesį nuo
prekybos centrų vitrinų į galerijų erdves, o vartotojiškumą atskleisti meno kūriniais.

Išskirtinumas

Giedrės Kolokšanskytės inkliuzai iš tikrųjų yra su turiniu, potekste ir intriga, ir autorė visur išlaiko saiką bei eleganciją.

"Metalas - gana sudėtinga technologija ir technika; gal todėl norisi ją įvaldyti. Šiuolaikiniame pasaulyje stipresnės yra moterys, ir tas įvaizdis tik ryškėja, - sakė autorė. - Norisi sunkų metalą paversti lengvesniu, švelnesniu, jautresniu. Daugeliui atrodo, kad metalas yra šaltas ir sunkus, bet truputis pastangų, ir pavyksta paversti jį minkštu. Darai mielus akcentus, apvalesnes detales, žaidi spalvomis, technikomis bei faktūromis. Atrandi daug galimybių ir gali realizuoti bet kokias savo mintis ir vizijas. Metalas yra neišsemiama medžiaga. Mano juvelyriniai gyvūnai yra tarsi mūsų parodos koncepto "sausainiukai" - it nuo parduotuvių lentynų. Nuo filosofinės minties pereinu prie aksesuaro, kurį galima dėvėti arba panaudoti interjero pagyvinimui. Tie daikčiukai turi ir praktinę reikšmę; galima juos segėti kaip žiedus arba apyrankes, juosėti kaip diržą. Štai knygoje pamačiau egzotišką retą paukštį kupaną - perkėliau į papuošalą. Manau, kad papuošalai atskleidžia asmenybę. Apie moterį galima spręsti iš papuošalų - meniška siela ji ar ne, kiek skiria laiko sau, savo grožiui, kiek į save investuoja",- sakė Giedrė.

Segės ir pakabukai

J. Batečko į juvelyrinius dirbinius perkelia grafiką.

Julija Batečko mėgsta praktišką juvelyriką. "Žaviuosi grafika ir labai mėgstu ją kurti, ją perkeliu į juvelyrinius dirbinius. Man nėra skirtumo, pakabukas ar segė, svarbu, kad bet kuris žmogus juos pamėgtų nešioti. Norisi, kad žmonės neitų į akropolius, o įsigytų vienetinius daiktus. Kiekvienas pagal save gali susidėlioti tą dėlionę. Mėgstu fotografuoti augalus ir gyvūnus. Manau, kad vietoje Zodiako ženklų simbolių įdomiau nešioti žmogeliukų figūras ar mini paveikslus", - kalbėjo autorė, rodydama savo darbą iš sidabro, vario ir perlo.

"Neseniai atidaviau moteriai jos užsakytas sąsagas vyro baltiniams. Ji kone man rankas išbučiavo; mane ir žavi tas dalykas, kad žmonės po to dar ilgai dėkoja, džiaugiasi mano darbu, prie jo prisiriša ir mėgaujasi. Ir geriausia reklama - gyvų žmonių nešiojami mano sukurti išskirtiniai papuošalai," - atviravo menininkė. Ji neskirsto savo užsakovų į senus ir jaunus, sako, kad kiekvienas yra individualybė, ir gali būti jaunas "senukas" ir senas "jaunuolis". Bendraujant gali susipažinti su žmogumi, patirti, ką jis mėgsta, kaip tai susiję su jo gyvenimo patirtimi ir estetiniu pojūčiu. Brandaus amžiaus žmonės taip pat nori išsiskirti, net šokiruoti, nori netradicinio papuošalo.

"Pagaliau mes trise esame klaipėdietės, tad norisi padaryti ką gražaus miestelėnams, ir kad žmonės pamatytų, kad ne tik Vilniuje yra gerų dalykų", - sakė Julija.

Transformacijos

G. Kolokšanskytės juvelyrinius gyvūnus galima dėvėti kaip žiedus, apyrankes ar žiedą arba panaudoti interjero pagyvinimui.

Juvelyrė Lina Vainoraitė man sukėlė daugiausia spėlionių ir tam tikrų pamąstymų, todėl bandžiau ją provokuoti atsiverti. Nežinau, ką ji norėjo pasakyti, sukūrusi metalu papuoštą "pakaruoklio kilpą", man tai dvelkė mirties kultūros atributika. Gal derėjo į jos darbą pažvelgti jaunatviškiau, su ironija, atlaidžiau; kaip sako rusų patarlė: "S čem čiort ne šutit" (Kuo velnias ne juokauja)...

Pradėjau sakyti, kad žiedai man asocijuojasi su suvaržymo, sukaustymo simboliu, amžina priesaika, bet jaunoji menininkė atšovė, kad žiedų esti visokių. Antai jos sukurtas žiedas - su guma, gali ištempti, kiek nori, tinka bet kokiam piršto dydžiui. O štai kas tokio norėtų, kitas klausimas. Kitas Linos žiedas prisiglaudžia - tai yra iššūkis visuomenę susaisčiusiems stereotipams. Dar ji parodoje demonstruoja papuošalą, skirtą uždengti speneliams. Ir - prietaisiuką - "antidepresantą"; per kaklą jį užsiriši ir gali rankomis minkyti minkštus daikčiukus, taip sutramdydamas savo pyktį ar nepasitenkinimą. Juk visi žiūrime televizijos žinias, o jos dažniausiai būna blogos.

"Nebūtina juvelyriką suvokti tradiciškai, kaip paveldimą reliktą, papuošalą, dėvimą reprezentacijai, ar gražmeną. Tai gali būti ir kūno menas, - sakė autorė, pridūrusi, kad Lietuvoje pasigenda platesnio požiūrio į konceptualiają juvelyriką. - Įmanomos įvairiausios juvelyrikos transformacijos. Kokios?

"Čia reikėtų tapytojų paklausti, ką jie laiko tapyba, kai nutepa vieną juodą brūkšnį ir pavadina "jūra". Aš įsivaizduoju, kad galima inkrustuoti bet kokią medžiagą, virvę ir gumą, plastmasę, modeliną. Juk tai yra tavo individualybės, asmenybės simbolis, laisva valia renkiesi tai, kaip nori save pristatyti. Man svarbiausia - idėjos, o Klaipėdoje juvelyrika idėjine prasme merdėja. Aš renkuosi tarpinį variantą - meninės ir konceptualiosios", - nepasidavė menininkė.

Ivona ŽIEMYTĖ