Maskva patikėjo klaipėdiečių smuikininkių talentu

Jaunas menininkas

"Kol kas tai yra mūsų abiejų kartu ir kiekvienos atskirai pasiekta kūrybos viršukalnė", - neslėpė Eduardo Balsio menų gimnazijos smuikininkių Linos Marijos Domarkaitės ir Eglės Urbonavičiūtės duetas, užkariavęs išrankios Maskvos publikos simpatijas.

Merginos ką tik grįžo iš tarptautinio jaunųjų talentų festivalio "Maskva sutinka draugus", kuriame buvo vienos iš 7000 atlikėjų iš įvairių pasaulio šalių. Projektą, remiamą tarptautinio Vladimiro Spivakovo labdaros fondo "Laikas kilniaširdiškumui", pasveikino Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Aleksijus II, Maskvos meras J. M. Lužkovas, Europos Tarybos generalinis sekretorius Terri Devis, Nyderlandų karalienė Beatričė ir kiti iškilūs asmenys.

L. M. Domarkaitė ir E. Urbonavičiūtė koncertavo Maskvos muzikos namuose su Tverės filharmonijos kameriniu orkestru "Rosijskaja kamerata", ir, diriguojant tarptautinių konkursų diplomantui Andrejui Kružkovui, atliko Pablo Sarasate pjesę dviem smuikams ir orkestrui "Navara".

Kas paskatino dalyvauti tokio lygio festivalyje?

Praėjusią vasarą vykome gastrolių į Austriją su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu jungtiniu lietuvių ir austrų vaikų orkestru. Maestro rekomendavo dalyvauti būsimų renginio dalyvių atrankoje, ir mums pasisekė. Festivaliui mane parengė mano mama ir mokytoja Saulutė Domarkienė, o Eglę - mokytoja Kristina Kupšienė. Kelionę bei visas jos išlaidas finansavo Klaipėdos rotariečiai, kurie nuolat remia gabius mūsų gimnazijos ugdytinius, - sakė Lina Marija.

Kokie pirmieji buvo jūsų įspūdžiai?

Kasdien nuo gegužės 27 iki birželio 1 dienos vyko įspūdingiausi jaunųjų muzikų koncertai, į kuriuos pasinėrėme visa galva. Mes labai džiaugėmės galimybe pasirodyti su muzikantais vunderkindais: jeigu būtum klausęs užsimerkęs, nebūtum patikėjęs, kad tokiam žvirbleliui virtuozui - tik šešeri metai.

O mes repeticiją turėjome tik vieną, iki koncerto pradžios likus valandai. Iš baimės linko kojos, tačiau mes labai norėjome groti. Ir mūsų pasirodymas vyko II koncerto dalies pabaigoje.

Galima numanyti, kad pabaigoje pasirodo stipriausieji?

Pasisekimas išties buvo nežmoniškas: Maskvos publika, laikoma viena išrankiausių pasaulyje, mums šaukė "Bravo!", apipylė ovacijomis. Ir koncerto rengėjai nešykštėjo mums pagyrų, komplimentų ir palaikymo. Mano mama, lydėjusi mus kaip pedagogė, laikė paruošusi filmavimo kamerą, tačiau "suakmenėjo" ir ne ką galėjo nufilmuoti, nes vėliau juokavo buvusi "komos būsenos", ir sakė tik įsivaizdavusi, kaip jautėmės mudvi, jeigu jai klausytis buvo taip sunku, nors pati paruošė mūsų duetą", - prisiminė Lina Marija.

Gal publika plojo dėl to, kad jūs abi - labai gražios ir artistiškos?

Tai irgi nesutrukdė, - kvatojasi merginos.

Lina Marija buvo nominuota "Metų klaipėdiečio" titului kaip jaunasis talentas ir griežė iškilmingame apdovanojimų vakare. Egle, o kaip sekėsi jums?

Mano mama dainavo folkloro ansamblyje, tėtis grojo bosine gitara, tad įstojau į E. Balsio gimnaziją, tikėdamasi mokytis chorinio dainavimo. Bet noras smuikuoti nustelbė viską. Vėliau dalyvaudavau įvairiuose respublikiniuose muzikos konkursuose ir tai laimėdavau, tai pralaimėdavau... Buvau jautri, pančiojo scenos baimė, bet su tuo susitvarkoma. Su Lina Marija festivaliui tą pjesę repetavome nuo anos vasaros, kai tik rasdavome laiko; juk spaudė mokslai.

Linos Marijos mama turėjo "Navaros" gaidas, ir pasiūlė mums pagroti tą labai smagų, linksmą kūrinį su ispaniškom melodijom, pabandėm ir - užsikabinom. Kūrinys labai techniškas, daugybė sudėtingų vietų, ir turėjome išties daug padirbėti, juolab kad kai kurias subtilybes jautėme skirtingai. Tai mus suvienijo, suartino, tapome geriausios draugės. Be abejo, per tiek metų susigyveni su instrumentu, bet reikėjo dar išmokti įsiklausyti į partnerę. O Lina Marija, beje, Maskvoje man įteikė nepaprastą dovaną - paties Vladimiro Spivakovo smuiko stryką, - sakė Eglė. Vos grįžusi iš festivalio Maskvoje, dešimtokė spėjo į Kaune vykusį konkursą "Olimpo Muzikale", kuriame, sugrojusi Mocarto koncertą Nr. 4 ir Moriso Ravelio "Rapsodiją", pelnė I vietą.

Kokie atlikėjai juodvi labiausiai žavi?

Isaakas Perlmanas, David Oistrach, Maxim Vengerov, smuikininkas Jasha Heifetz... Jų reikia tiesiog klausytis, žiūrėti, ką galima pritaikyti, bet nereikia plagijuoti.

Kaip judvi ilsitės ir kaip jus sutiko mokslo draugai?

Aš lankiau jogą. Muzikantas patiria didelę psichologinę ir kūno įtampą, ilgas valandas dirba, tad svarbu išmokti teisingai kvėpuoti, atsipalaidavimo technikų, - sakė Eglė.

- O aš tai miegu, kai turiu laisvo laiko, - juokėsi Lina Marija. - Mokslo draugai mus sveikino, palaikė prieš festivalį, ir ragino parodyt, ką galim. Mūsų gimnazijoje niekada nebuvo žiaurios konkurencijos, pedagogai į mus žiūri pagarbiai, kaip į augančius žmones, turinčius potencialo ir perspektyvų.

Gal papasakosite apie savo vaikinus?

Kad neturime jų. Atsiras, kai reikės. Svarbu, kad suprastų, kokia mums svarbi muzika, būtų tolerantiški, nes mūsų laukia gyvenimas ant lagaminų, - juokiasi abi draugės. - Taip, muzika kada nors bus mūsų darbas, bet nemanome, jog virs rutina. Juk pasirinkome tai, kas labiausiai pasaulyje traukia.

Ar Klaipėdoje jus tenkina kultūrinės erdvės?

Čia iš tiesų kultūriniam gyvenimui pakanka dvasingumo ir prabangos. Nėra nuobodu. Mes nespėjame lankyti visų koncertų, o Muzikinio teatro jaunieji solistai - visi be išimties talentingi. Klaipėdos koncertų salėje ne kartą teko koncertuoti su orkestru ir net su vienu žymiausių pianistų Palėjumi.

Dar mokydamasi "balsinėje" jūs, Lina Marija, studijavote Italijoje, Imolos muzikos akademijoje pas profesorių P. Bermaną. Dabar išvykstate...

Studijuoti Vienos muzikos universiteto filiale Graco miestelyje. Per stojamuosius egzaminus buvo didelė konkurencija, ir, išlaikius nelengvą muzikos teorijos egzaminą, teko groti galingai penkiolikos narių komisijai.

Baroko architektūros Graco miestelis - nedidelis, archaiškas ir gražus, išpuoselėtas, ir tolėliau matyti kalnai. Eglė taip pat šiame mieste koncertavo su S. Sondeckio jungtiniu vaikų orkestru. Mokslo metai prasidės spalio 1-ąją, tad iki tol "kalsiu" vokiečių kalbą, nes gimnazijoje mokiausi anglų ir rusų.

Ką veiks Eglė? Grūdins sparnus lėkti į svečią šalį?

Lauksiu susitikimo su bičiule ir galvosiu, kokį kelią rinktis man. Aš norėčiau studijuoti Austrijoje arba Vokietijoje.

Kodėl nenorit studijuoti Lietuvoje?

Studijos ir pragyvenimas čia jau pasidarė toks pat brangus. Užsienyje yra daugiau galimybių, vyksta daugybė meistriškumo konkursų, kuriuos laimėjęs gali gauti didelius pinigus ir iš jų gyventi. Tačiau nė viena mūsų neįsivaizduojame, kad liksime svetur gyventi ilgesnį laiką arba amžinai.

Ką tik išgyvenote triumfą. Gal svarbiau net ne pripažinimas, bet vidinis suvokimas, kad galit griežt be priekaištų, kone tobulai?

Iš tiesų festivaliuose pasitikrini, ko esi vertas, pamatai, kas yra kas. Bet euforija atslūgsta, ir tavęs laukia naujos užduotys, įtampos, kitos viršukalnės. Menininkas nuolat dildo sieną tarp to, ką gali, ir to, ką norėtų pasiekti.

Ivona ŽIEMYTĖ