Istorikų nuomone, puoselėjant Mažosios Lietuvos istorinį paveldą, reikėtų daug dėmesio skirti neapčiuopiamo dvasinio paveldo, kalbinės tradicijos fiksavimui. O etnografai, sukaupę daug medžiagos apie lietuvininkų kasdienę buitį, lepina muziejų lankytojus turiningomis parodomis bei edukaciniais projektais.
Nyksta kalbos paveldas
Anot istorikės, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės Silvos Pocytės, 1923-iųjų įvykiai svarbūs ne tik Klaipėdos krašto, bet ir Lietuvos valstybės istorijai.
"Po kelių šimtmečių priklausymo ne tik kitokiai valstybinei, bet ir kitokiai kultūrinei tradicijai, Klaipėdos kraštas tapo Didžiosios Lietuvos dalimi. Ir šiandien, juo labiau - tuomet, reikėjo pajusti šio krašto savitumą ir išskirtinumą. Vargu ar galima sakyti, kad anuomet tai pavyko - nesutarimai tarp Didžiosios Lietuvos gyventojų ir mažalietuvių buvo įtampos ženklas, - sakė pokalbininkė. - Atmetus politinius dalykus, manau, kad itin svarbu fiksuoti krašto kultūrinį dvasinį paveldą, kuriame yra apstu unikalių dalykų."
Kultūriniai varikliai, modeliavę šio krašto istoriją, anot S. Pocytės, buvo lietuviškai bei vokiškai kalbėjusių žmonių grupės. "Vargu ar vaikščiodami Klaipėdos gatvėmis arba važinėdami po kraštą rasime vien su lietuvininkų paveldu susijusių objektų. Tačiau labai svarbu fiksuoti materialios išraiškos neturintį žodinį paveldą. Krašto gyventojų prisiminimai, jų kalba, kuri, skirtingai nei kitos šalies tarmės, jau prašosi rekonstrukcijos, dvikalbystės tradicija, senos nuotraukos - pagal galimybes visa tai reikėtų fiksuoti ir puoselėti, - mano istorikė. - Mane džiugina tai, kad pastaruoju metu pajudėjo iškilių krašto istorinių veikėjų atminimo įamžinimo procesas, akcentuojantis Mažosios Lietuvos raidą."
Pati mokslininkė kartu su kolegomis koncentruojasi į konfesinio paveldo tyrimus - antkapiniai paminklai atskleidžia tiek kalbiniu, tiek religiniu požiūriu įvairialypę krašto istoriją.
Tamsūs drabužiai ir delmonai
Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė Mažosios Lietuvos paveldu domisi daugelį metų. Praėjusių metų pabaigoje muziejuje atidaryta paroda "Lietuvininkės kraičio skrynia", be kita ko, pristačiusi senųjų krašto gyventojų garderobo tradicijas.
Lietuvininkų apranga buvusi tamsi, tačiau, anot I. Skablauskaitės, tai - gana vėlyva tendencija, susijusi su XIX a. krašte įsivyravusia pietizmo religine kryptimi, ypač akcentavusia santūrumą bei dorovę.
Iki tol buvę populiarūs nesiūti ilgadryžiai arba languoti sijonai - marginės. Įvairiai klostytą audinio gabalą per liemenį suverždavo juosta ar diržu. Vėlesnis fasonas - smulkiai klostytas ar plisuotas kedelis, kuriam pasiūti reikėdavo iki 4,5 m medžiagos. Prie jo būdavo ryšimi 4-6 šiuršiai (prijuostės).
Išskirtinis moterų aprangos akcentas - delmonas, arba prie juosmens kabinama kišenė smulkiems daiktams susidėti. Tamsus jų fonas buvo puošiamas spalvingais siuvinėtais ornamentais, aplikacijomis ir pan.
Tačiau, laikantis religinių reikalavimų, vėlesniu laikotarpiu delmonas buvo kabinamas po prijuoste, ir tesimatydavo jo kraštelis. Svarbu buvo ne vien grožis: delmonas buvo labai vertinamas, tokius rankdarbius mamos dovanodavo dukroms per konfirmaciją.
Mergvakariui - šventinis sietynas
Ne tik puošmena, bet ir funkcionalus aksesuaras buvo šimtaryštės juostelės, šitaip vadintos dėl raštų įvairovės. Jomis buvo patogu pasirišti sijonus, pavyzdžiui, einant žvejoti. Juostelės buvo puošiamos ne tik ornamentais, bet ir tekstais - dainų ištraukomis arba linkėjimais. Tokias buvo populiaru dovanoti mylimiems berneliams.
Beje, kalbant apie stipriosios lyties atstovus, šie, pasak etnografės, gana greitai pasigavo vakarietiškas madas ir jau XIX a. pirmojoje pusėje vis dažniau rinkdavosi trumpas kelnes, megztas puskojines bei plačiabryles skrybėles...
Gražiausius drabužius, vertingiausius daiktus merginos laikydavo skryniose. Ištekant buvo griebiamasi ir gudrybių: į kraičio skrynią buvo pridedama ir akmenų, kad būtų sunkesnė ir liudytų jaunamartės šeimyną esant pasiturinčią.
O išties unikalia tuoktuvių tradicija vadintini lietuvininkių mergvakarių sietynai, kurie būdavo uždegami tik šia proga. Į drožinėtą, originaliomis detalėmis puoštą sietyną sudėjus žvakes ir šias uždegus, pradarius stubos (trobos) langus, detalės pradėdavo judėti, kurdamos savitą šventišką atmosferą. Šitokie sietynai būdavo dirbami laisvu metu, per šaktarpį, kai keliai buvo neišvažiuojami.
Kuo garsėjo Šilutė
Nors įprasta girdėti, kad lietuvininkų kulinarinės tradicijos nebuvo kuo nors išskirtinės, panagrinėjus atidžiau, gali pasidžiaugti istorinių krašto gyventojų išradingumu, o Šilutės muziejus siūlo ir šiai temai skirtus edukacinius užsiėmimus.
[CITATA]
Iš vokiečių lietuvininkai perėmę maitinimosi "grafiką": valgyti pusryčiai, o kai kur ir pryštukis - antrieji pusryčiai, kurie būdavo svaresni, priešpietė, pietūs, palaunagė - pavakariai, ir vakarienė.
Ankstyvasis pusrytis - beveik kaip šiandien mums įprastas, su sumuštiniais ir puodeliu pieno. Per vėlesnį pusrytį valgydavo, pavyzdžiui, kraujinės dešros, o priešpiečiams - vėl sumuštinių su kafija.
Kafiją vargingiau gyvenusieji virdavo iš miežių arba cikorijos su pienu, o gėrimo iš kavos pupelių skanaudavo per šventes. Pietums valgyta sriubų, kurios vadintos pagal pagrindinį komponentą: ropynė, žirnynė, kopūstynė, germolynė, rūkytos mėsos arba pautienės - plaktos kiaušinienės su spirgais.
Palaunagės akcentas - duona arba pyragas su kafija arba tija. Pyragai apskritai buvę vietinių šeimininkių prestižo reikalas, o Šilokarčema - Šilutė - garsėjo kaip cukrainių miestas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą