Kultūros magistrai
Trečiadienį, Klaipėdos gimtadienio proga, buvo įteikti kultūros magistrų žiedai Klaipėdai nusipelniusiems žmonėms.
Šiemet Kultūros magistrais pripažinti teatro ir visuomenės veikėjas Balys Juškevičius, Klaipėdos universiteto Chorvedybos katedros profesorius, "Klaipėdos" choro dirigentas Kazys Kšanas ir tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas.
"Vakarų ekspresas" pakalbino apdovanotuosius. Garbių Klaipėdos žmonių teiravomės, kaip sutiko šią žinią, už ką patys sau pasiskirtų apdovanojimą, ar Kultūros magistrų žiedai darys įtaką jų gyvenimo tėkmei ar planams.
Balys Juškevičius: "Įvertino nei per anksti, nei per vėlai"...
Viskas gyvenime bręsta palengva. Pernai, kai švenčiau 85-ąsias gimimo metines, oficialūs kultūros, teatro žmonės užsiminė dėsią pastangų man įteikti kultūros magistro žiedą. Tad žinia apie apdovanojimą didelė staigmena nebuvo. Prisipažinsiu, jog tokios žinios ir laukiau. Tik nerimavau, jog tai gali ir neįvykti dėl kokių intrigų, apkalbų. Tad ir tikėjausi, ir jaudinausi. Džiaugiuosi, kad šis apdovanojimas man įteiktas nei per anksti, nei per vėlai. Tiesiog pačiu laiku - šiemet sukanka šešiasdešimt metų, kai aš gyvenu ir dirbu Klaipėdoje.
Kaip savo veiklą vertinčiau pats? Pagrindinė, žinoma, teatras, jo žmonės, jų likimai. Tai man ir yra svarbiausia. Dvidešimt metų dėsčiau teatro istoriją, etiką, estetiką jauniems žmonėms. Kai dirbau Klaipėdos dramos teatro direktoriumi, buvau, kaip dabar juokauju, kalbantis direktorius. Mėgdavau išeiti į sceną ir žiūrovus supažindinti su nauju pastatymu, teatro repertuaru. Tos mano pareigos buvo susijusios ir su visuomenine, ir su švietėjiška veikla. Tačiau save vertinčiau ne už direktoriavimą ar pedagoginį darbą, o už Klaipėdos miesto teatrinės kultūros ugdymą pačiomis įvairiausiomis formomis.
Teatro dienų proga visada laukdavau, jog būsiu prisimintas, pasveikintas. Ir iš tiesų sveikindavo, teatro gerbėjai pirkdavo mano parašytas knygas. Niekada net nesusimąstydavau, kad gali atsirasti specialūs apdovanojimai už įvairialypę veiklą Klaipėdos miesto labui. Tai iš tiesų buvo netikėta ir nelaukta naujiena. Kiti Lietuvos miestai nieko panašaus neturi.
Nemanyčiau, kad šis apdovanojimas kaip nors pakeistų mano gyvenimo tėkmę. Dabar rašau tik savo malonumui. Užrašai, dienoraščiai - pačiam sau. Nemanau, kad jie virstų knyga. Tačiau gal kas nors ir kada nors tais užrašais galės pasinaudoti kaip mano nugyvento laikotarpio teatrinės kultūros palikimu.
Kazys Kšanas: "Išeidamas į sceną diriguoti jausiuosi tvirčiau"
Neslėpsiu ir neveidmainiausiu - žinia apie apdovanojimą labai pradžiugino. Beje, kolegos, teatralai, kapitonas Ričardas Lučka buvo užsiminę apie kultūros magistro žiedą. Bet pretendentų juk buvo dešimt.
Iš žmonos, kuri taip pat yra atrankos komisijoje, nieko nesužinojau, nes ji, kai buvo balsuojama už pretendentus, etikos sumetimais išėjo. Tad dar labiau pasidžiaugiau, kad jos balsas, renkant magistrantus, neprisidėjo "vyro naudai".
Kai buvau nukreiptas dirbti į Klaipėdą, liaudies opera jau buvo. Tačiau, kai atvykau, ji labiau egzistavo "ant popieriaus". Nes kolektyvą reikėjo burti iš naujo. Pradėjęs su dvidešimčia dainininkų, susikūrusiam Klaipėdos muzikiniam teatrui jau "perdaviau" šimtą penkiasdešimt. Liaudies operos gyvavimo Klaipėdoje laikotarpis man pats brangiausias.
Tačiau negaliu sumenkinti ir darbo su choru "Klaipėda". Čia irgi reikalingas ir darbštumas, ir kantrybė. Vertinu ir savo pedagoginę veiklą su studentais: operos studija - savotiškas liaudies operos tęsinys. Praverčia ir patirtis, ir žinios. Bet viską sudėjus krūvon, vis dėlto liaudies operos gyvavimo laikotarpis "sveria" gal kiek daugiau.
Na ką galėtų pakeisti šis apdovanojimas? Gal išeidamas į sceną diriguoti jausiuosi tvirčiau - keturiasdešimt metų Klaipėdoje neliko nepastebėti, neįvertinti. Labiau pasitikėsiu savimi, bet ir atsakomybė didesnė - būsiu atidžiai stebimas. Tai, ką darai, "neišeina į orą". Krinta širdin tiems, su kuriais dirbi ir vardan ko dirbi.
Edvardas Malinauskas: "Sakau šviesiai tiesiai - šį tą padariau"
Žinojau, kad esu pristatytas kultūros magistro žiedui. Bet, kai pamačiau pretendentų "šeimą", nelabai tikėjausi būti iš jos išskirtas, nes visi pretendentai iš tiesų garbingi, Klaipėdai nusipelnę. Na, o kai sužinojau, jog esu išrinktas į trejetuką, per daug nešokinėjau iš džiaugsmo. Malonu, bet sau pasakiau: "Sensti, brolau, jei jau apdovanojimais pradėjo "lyti".
Nesimaivysiu, nesikuklinsiu. Sakau šviesiai tiesiai - šį tą padariau. Ne vien per šešiolika atkurtos nepriklausomos Lietuvos egzistavimo metų. Ir ne vien savo pastangomis. Prašau būtinai pažymėti, kad Klaipėdos kultūra, jos tradicijos itin suklestėjo Alfonso Žalio pastangų ir indėlio dėka. Be jo nebūtų pradėjusi veikti Klaipėdos dailės mokykla, kuriai teko dešimt metų vadovauti. Čia dirbti buvo pakviesti talentingi menininkai pedagogai. Iš tų pakviestųjų tik vienas pabėgo...
Aš pats, kaip pedagogas, toje mokykloje dirbau iki 2000-ųjų. Į trečiąjį tūkstantmetį norėjau įžengti kaip visiškai laisvas menininkas. Kolegos mano eiliuotu keliolikos lapų pareiškimu ir odėmis kiekvienam buvo priblokšti. Taigi jau šešerius metus diena iš dienos stebiu ir tapau jūrą. Esu beprotiškai ją įsimylėjęs ir siekiu, kad ją pamiltų kiekvienas. Man regis, ta meile pasiseka užkrėsti net tuos, kurie tradiciškai garbina žemę. Man labai įdomu stebėti, kaip žmonės renkasi paveikslus. Vienus įkvepia audringa, kitus - rami jūra. Pagal tai gali spręsti apie žmogaus charakterį.
Per tapybą aš kažką duodu klaipėdiečiams, o jie - su kaupu man. Klaipėda - uostas. Tai - prekybiniai, kultūriniai ryšiai su visu pasauliu. Pasidžiaugiu, kai mano paveikslai iškeliauja į svečias šalis. Jose kažkas sužinos, jog yra tokia Lietuva, o joje - nuostabus miestas Klaipėda. Mano tėvai šiame mieste gyveno iki karo. O aš pamenu, kokia ji buvo po jo - vieni griuvėsiai, kuriuos krapštėme visi pokarinės Klaipėdos gyventojai. Buvo periodas, kai dirbau Klaipėdos dailės kombinate. Labai jau silpnos buvo meninės pajėgos. Alfonsas Žalys saugojo kiekvieną. Netgi mane "išsuko" nuo tarnybos armijoje. Reikėjo miestą puošti.
Aš ne iš tų, kuris išbrauktų sovietinį periodą. Ir tuomet man buvo malonu, kai buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas. Esu įamžinęs Kristijoną Donelaitį, sukūręs jam ir Tolminkiemiui skirtą medalį. Nors visur esu pristatomas kaip marinistas, tačiau juk daug nutapiau Klaipėdos krašto žmonių - Ievą Simonaitytę, Salį Šemerį, Klaipėdos dramos teatro artistų, menininkų kolegų.
Esu sau ištikimas. Nepuoliau keisti stilistikos, kai prasidėjo "totaliniai ieškojimai". Turiu pripažinti, kad subrendo karta, kuri dirba visai kitaip. Tai galima vertinti įvairiai. Tačiau aš savo sūnui Jurgiui pagrasau: jei savo darbuose perdaug maivysies, nepriimsiu darbų į mudviejų parodą. Kitais metais per abu mums sukaks 100 metų. Tai ta proga ketiname surengti bendrą parodą.
Klausi, kaip Kultūros magistro žiedas pakeis mano gyvenimą? Už paveikslus pradėsiu prašyti brangiau, - smagiai, kaip Edvardui Malinauskui būdinga, nusikvatojo.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą