"Muziejaus dar neaplankė tik kinai"

Sprendimą apsigyventi Žemaičių vyskupo, švietėjo M. Valančiaus gimtinės muziejuje jo direktorius laiko vienu geriausių jo gyvenime.

Išblaivino tautą

Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį vyras išleido knygą apie muziejaus kūrimo istoriją ir veiklą.

"Vardas Motiejus hebrajų kalba reiškia Dievo dovaną. Per 25 vyskupavimo metus M. Valančius 550 klierikų įšventino kunigais, 900 000 vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, pastatydino 49 bažnyčias. Rūpinosi parapijinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynų steigimu. 1858 metais pradėjo blaivybės akciją, ir lietuviai jau per dvejus metus išgėrė net 8 kartus mažiau svaigalų. Bet vyskupas sakė: "Tai ne aš padariau. Tai buvo Dievo valia ir palaima, aš ir kiti vykdėme Aukščiausiojo valią". M. Valančius - lietuvių prozos pradininkas, pirmasis knygų vaikams rašytojas, pirmasis aprašė ir šventųjų gyvenimus", - pasakojo Algirdas.

Muziejininkas ir anekdotais apie girtuokliavimą linksmina lankytojus. Pasakojo: "Atėjo žmogus pas kaimyną, tas jį tiek privaišino, jog tas paeiti nebegali. Tad ėmė melstis: "Dieve ir visi šventieji, padėkite man, permeskite į vežimą." Tie kad šveis žmogelį, vos kaulų nesulaužė. Tada žmogelis replikavo: "Juk nemaniau, kad mane permesit visi iš karto".

Jeigu ne turtingas tėvas kalvis, šio amato mokęsis Prūsijoje, gal Motiejus ir nebūtų išėjęs į didelius žmones ir tiek nuveikęs Lietuvos labui. Šeimoje augo vienuolika vaikų, bet daugelis jų mirė. Trys kalvio sūnūs gavo gerą išsilavinimą, vyriausiasis tapo bernardinų vienuoliu, Feliksas - gydytoju, o dukterų tais laikais nebuvo mados leisti į mokslus, jos buvo išleistos už turtingų vyrų.

Apie savo šeimą ir vaikystę M. Valančius yra mažai rašęs, o jei rašė, tai - su humoru: "Man tada ėjo šešiolikti metai. Buvau gana išlepintas ir liguistas. Mažas kaip vagelis, liesas kaip svirplys, lengvas kaip ligota žąsis pavasarį". Juokavo ir apie tai, kad 1816 m. jį tėvas nuvežė į Kalvariją mokytis ir paliko pas "senos gadynės paną, ne puikesnę už velnią, nemažą rėksnę, tačiau ne blogiausią davatką".

"Mano manymu, M. Valančius buvo geras vyskupas, jis nepaprastai išplėtė vyskupijos teritoriją, inicijavo mūrinių bažnyčių statybą. Nuo jo prasidėjo krašto knyšnešių žygiai. Kai vyskupą iškėlė į Kauną, nes dėl knygnešių veiklos organizavimo jis pateko į policijos priežiūrą, ten daug knygų parašė. Tarp kitko, manoma, jog Palangos Juzės prototipas buvo pats vyskupas - jis daug keliavo, atlikdamas pastoracinę veiklą ir vėliau aprašė savo įspūdžius apie kaimo gyvenimo tradicijas ir papročius", - pasakojo pokalbininkas.

Leidžia palytėti seną knygą

Algirdas sakė, kad muziejuje yra sukaupta apie 800 eksponatų, tarp jų - autentiškos knygos, kurias žmonės skaitė Valančiaus laikais, maldynai ir "kantičkos", vyskupo portretai, vienas kurių - tautodailininkės J. Gindulienės išsiuvinėtas, krucifiksai ir jo asmeniniai daiktai, tautodailininkų skulptūros. Muziejaus aplinkai prižiūrėti kviečiami žmonės iš Darbo biržos. Čia dar yra ąžuolynas, kuriame veši per 200 medžių, o jų šakose suka lizdus giesmininkai.

"Į muziejų buvo atvykę žmonės iš visų pasaulio kraštų - Japonijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos, tik kinai dar nebuvo. Kiekvieną ekskursijos grupę reikia sudominti savaip. Tarkime, vokiečiams sakau, kad gražiausia pasaulyje yra žemaičių kalba. Jie juokiasi, o tada sakau: "Būkim biedni, bet teisingi. Kas gali būti gražiau už motinos kalbą?" Atvykėliai, kuriuos juokaudamas Algirdas vadina "ateiviais", žavisi, kokios gražios mūsų bažnyčios. Stebisi, kad pas mus dar likę medinių šventovių", - sako muziejininkas, galvojantis, kad "išėmus" bažnyčias iš Lietuvos, nebeliktų didžiausio jos grožio.

Kai kurių keliautojų dėmesį patraukia M. Valančiaus sodybos klėtelė. Jos stogo forma įvairiais laikais keitėsi, šiaudus pakeisdavo skiedros, bet vėliau buvo sugrąžinta pirminė danga - nasrėniškis Viskontas padovanojo net 1 hektarą rugių, o šie buvo nupjauti dalgiu, surišti į pėdus, kaip buvo daroma senovėje. Muziejininkas paaiškino, kad dar XX a. pradžioje Žemaitijos stogus dengė šiaudais bei nendrėmis.

Mokiniams muziejininkas leidžia pasiklausyti eilėraščių apie M. Valančių, apie jo vaikystę. Supažindina su kalyte Smilga.

"Jeigu atvažiuoja studentai ir nuoširdžiai domisi neįkainojamais muziejaus turtais, aš atrakinu saugyklą ir leidžiu palaikyti rankose senovines knygeles. Amžinatilsį mano draugas profesorius Dundulis pasakojo, kad kai būdavo pavargęs prieš paskaitą, jam užtekdavo pačiupinėti vertingą seną knygą nušiurusiais puslapiais ir tada jau galėdavo kalbėti valandų valandas", - sakė Algirdas.

Šventės be svaigalų ir skandalų

Trys Algirdo vaikai seniai paliko gimtą lizdą: dukra Viktorija Vilniaus universitete studijuoja istoriją ir antropopologiją. Įdomi jai ta nauja specialybė, bet dėstytojai įspėjo, jog diplomą gavus sunku bus susirasti darbą. Sūnus Simonas yra verslininkas, dešimties amatų meistras, ir mėgsta sakyti, kad ne jis darbo ieško, bet darbas jį susiranda. Duktė Aistė dirba kavinėje.

Džiaugiasi žmogus gyvenimu, kiek tik gali. Buvęs kūno kultūros mokytoju, kažkada ilgus maratonus nubėgdavęs ir dvipūdę kilnojęs dabar sunkios ligos yra prikaustytas prie neįgaliojo ratukų. Džiaugiasi, kad turi rūpestingą žmoną Violetą, kuri dar ir dabar neakivaizdžiai studijuoja, bus kultūros vadybininkė, tad rašo diplominį darbą apie etnokultūrą ir edukacinę veiklą.

Šeima domisi bendruomenės gyvenimu ir džiaugiasi, kad pagaliau ji išsirinko veiklią seniūnaitę Reginą Simonaitienę. Algirdas galvoja, kad ir kad ir neturint didelių pinigų, bet sumanius gerų idėjų, galima daug prasmingų darbų nuveikti. Kad ir surengti gražią šventę vyskupo, diplomato, rašytojo ir švietėjo, lietuvybės puoselėtojo gimimo metinėms. Čia mišias aukojo visi Lietuvos vyskupai. Čia Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos "Samogitia" (lotyniškai - Žemaitija) ir jiems prijaučiantys kraštiečiai minėjo prieš Saulės mūšį.

"Jau šešetą metų muziejus vykdo įvairius projektus: vaikai mokosi žaisti ugdančius valią, vikrumą ir protą senolių žaidimus: "Ožį mušti arba kerepėža", "Žiužis", "Žaltys", "Blusos gaudymas", "Šimtakojo lenktynės". O kad matytumėte, su kokia meile vaikai lanko audėjų mokyklėlę! Austi mokytis atvažiuoja jaunimas iš kitų Žemaitijos miestelių", - sakė muziejininkas.

Ypač galingu renginiu pokalbininkas pavadino M. Valančiaus muziejuje vykstančią klojimo teatrų krivulę. Į ją nasrėniškiai suneša medaus, kąstinio, giros ir sūrio. Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis yra sakęs, kad vyskupas ta krivule būtų patenkintas. Esą, jis ir pats turėjo išmonės, buvo teatrališkas žmogus.

O kad susidomėjimas pačiais Nasrėnais neslūgtų, čia buvo atidengtas paminklas bulvei ir rengiamos šventės "Bulvė - žemaičių karalienė".