Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Šeškus: Visi klausimai kyla iš baimės

Fotomenininkas Algirdas Šeškus ir anuomet buvo nepriklausomas nuo politikų. Kai ilgus dešimtmečius jo fotografijas ignoravo valdžia, galerijos, leidyklos, kritikai, tęsdamas savo darbus, jis buvo atsidėjęs ir dvasiniams ieškojimams, kurių atvertys paskui padėjo rasti orientyrus ir pasiklydusiems žmonėms. Šiandien, kai žmonės priklausomi ne tik nuo politikų, bet ir nuo naujausių technologijų (jos padeda sekti, šantažuoti, diegti naujų įpročių, - valdyti), orientyrais domimės mes.

- Nors šiandien žmogus tebeturi dvi rankas ir galvą ant pečių, bet jis jau yra truputį kitoks? Jį keičia šiuolaikinės technologijos?

- Gal aštuonias, gal devynias knygas esu parengęs, dešimta turi išeiti - be kompiuterio nepadaryčiau šito. Tai nuostabus daiktas, bet jis tik įrankis, su kuriuo per metus parengiu knygą, kuriai reikėtų penkerių. Viskas priklauso nuo žmogaus santykio su šiuolaikiniu pasauliu. Budistai sako teisingai: truputį - vaistas, dar daugiau - maistas, dar daugiau - nuodas. Ir mobilusis telefonas - nuostabus dalykas, ir automobilis, bet pasigriebia jį bepročiai ir prižudo žmonių. Žinoma, kai žmogus nesusivokia savyje, jis praranda save ir tampa šitų įrankių įkaitu. Čia žmogaus nelaimė, čia liga. Jis tampa priedu prie kompiuterio, prie automobilio, lėktuvo...

- Tampa jo belaisvis?

- Save praranda, tai daugiau nei laisvė. Be abejo, aš nesu laisvas, aš laisvę visąlaik praradęs, kažkam naudoju save (ir šiandien turiu grafikėlį, pagal kurį turiu atlikt kažkokias pareigas), bet jeigu prarasiu savivoką, būsiu prastesnis už mechanizmą.

- Gal jauni žmonės neturi ko prarasti, - jie dar neturi sveikos nuovokos?

- Žmonės iš viso neturi nuovokos, labai mažai kas ją turi. Jie nežino, koks pagrindinis tikslas šioje žemėje. Sako, tikslų daug, - tai jau katastrofa. Žmogaus žemėje tikslas labai paprastas ir vienas, aš turiu galvoje svarbiausią tikslą...

-...būtį?

- taip, žmogaus tikslas žemėje yra „būti“.

- Teroristo ir vienuolio „būti“ skiriasi.

- Jei teroristo tikslas būtų „būti“, jis galvotų, kaip kitiems būti... Kai kada kalbu žmonėms, kaip svarbu susidėlioti prioritetus, nes bandydami sudėlioti visa, kas žemėje, pasimestume, juk vienam svarbu viena, kitam kita, šiandien man svarbu viena, rytoj kita ir tada - nesuvokimas, išsiplaikstymas, išsidraskymas ir žmogus eisi myriop taip ir nesupratęs, ką tu čia darei. Kad galėtų „būti“, žmogui reikia turėti maisto, stogą, jaustis saugiam ir galėti veistis.

- Ir visa kūniška...

- Šitai pirmiausia. Be kūno nebus jūsų dvasingumo, ir papūskit. Oi oi koks dvasingas žmogus, oi oi sako, koks didis menininkas, bet kūnas sunyko per 23 metus, ir viskas.

- Vadinasi, tie, kurie stengiasi dėl kūno, sakysim, niaujasi dėl turto, mokosi „būti“?

- Jūs vėl skubate. Taigi tam, kad „būtų“, kad galėtų įgyvendinti visus tikslus tikslelius, gal turto, gal dvasingumo, gal meninius, gal kitokius, žmogui reikia turėti jėgų. Rytuose gyvybės energija (prana) mūsų kraštuose vadinama dvasia; kartais sakom, bedvasis, apdvėsęs. Dvasia gali būt šventoji (kurianti) ir gali būt piktoji (ardanti). Vargu ar kovoje dėl turtų daug šventos dvasios, - ten dažnai esama pykčio, pavydo, neteisėtų veiksmų.

- Galėtumėt pasakyti, kokia šitam laike vyraujanti dvasia?

- Kaip ir bet kuriuo atveju, ji priklauso nuo mūsų minties. Yra mintis individo, yra visuomenės mintis, yra televizoriaus mintis, žurnalo, kažkokio žymaus žmogaus mintis, išreiškianti kažkokios grupės nuomonę, yra istorinė mintis, yra Tautos mintis... Tautos mintis, sakysim, blėsta. Į Lietuvą pradėjo atitekėti kitų minčių, kitų žodžių, kitų papročių, ir dabar kartais nebesuprantam, kur mūsų Tautos mintis, kur ataidi budistiška idėja ar dar kažkokia, - visa niveliuojasi, kuriasi nauja, nyksta sienos...

- Nyksta ir valstybė...

- Žinoma.

- Ir jūs tai sakote su šypsena?

- Kaip geriau žmogui būti: kai yra siena ar kai jos nėra?

- Laisvai kirtę Europos sienas pabėgėliai žudo europiečius, - geriau, kai nėra sienos?

- Barbarų visada bus, piktoji dvasia gyva. Minčių konfliktas yra, žmonija - dar primityvi visuomenė, nesvarbu, kad ji turi kompiuterius ir kitokius technologijų stebuklus, ji primityvi, ji nesupranta, kaip reikia kurti, kaip reikia mąstyti, kaip reikia bendrauti...

- Ko gero, laisvas ir be sienų pasaulis net negalėtų egzistuoti. Tam trukdo ne tik civilizacijų skirtumai, bet ir prigimtis žmogaus.

- Tai ateis, tai jau ateina. Dar aš prisimenu laiką, kai kaimiečiai neturėjo dokumentų ir važiuodavo į Vilnių su rašteliu, išduotu kolūkio pirmininko, žmogus iš kaimo sostinėj apsigyventi galėjo nebent su paskyrimu, - šitą jau praėjom, pragyvenom... Visa tai - jau praeitis ir ji nyksta. Žmogus išsaugo tai, kas jam reikalinga, ir palieka, ko jam nebereikia. Kvailas tas žmogus, jo vystymasis ne toks?

- Jeigu žmogus, sakote, dažnai yra nenuovokus ir nesuvokia savo pagrindinio tikslo, tai kaip jis gali suvokti, kas jam reikalinga?

- Na, gerai, sakykim, turime didelę įtaką žmonijai, pabandykim sugrąžinti ją į tuos laikus, kai šokome „Bitute pilkoji“. Manote, pavyks? Tais laikais nebuvo radijo, nebuvo televizijos, mes nenešiojom dizainerių drabužių, nebuvo visiems prieinamo profesionalaus meno. Liaudies dainą keičia profesionalus menas, dabar mums padainuoja puikūs dainininkai...

- Tačiau menininkas, teigiate jūs, turi šalintis kultūros?

- Paimkit Rembrantą, „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“, fantastiška kompozicija, milijonus kartų aprašyta, ir įsivaizduokit menininką, šiuolaikinį, kuris padaro tokią kompoziciją: jam sakys, tu prastas menininkas, tu kopijuoji, mėgdžioji. Menininkas yra avangardas, kurio kūrinio dabar dar niekas nesupranta, bet po truputį perpranta, adaptuoja, kad jis būtų liaudžiai suprantamesnis, įtraukia į kultūrą. Šitai nėra blogai, bet jei įtraukia į kultūrą menininką, jis menininku jau nebus, tik visada einantis greta, iš paskos, atkartotojas. Kadaise Japonijoj buvo tokia tradicija: menininkas, pasiekęs nemenką lygį, keičia pavardę ir pradeda tapyti kita ranka. Tikri mokslininkai, tikri menininkai visada iškritę iš visuomenės, iš kultūros ir darydami įtaką kultūrai turi saugotis, kad nebūtų adaptuoti, pritaikyti, perprasti. Tik, žinoma, menininkų bėda, kad jie mano esą labai dvasingi.

- Negi jūs tuo abejojate?

- Tokie menininkai kaip Pikasas ar Tolstojus išties buvo dvasingi ir daug kūrė per visą gyvenimą, tačiau apie kokią dvasią galima kalbėti turint mintyje Van Gogą ar Čiurlionį? Užgeso net 40 metų nesulaukę. Taip, jie kūrė dvasingus kūrinius, bet jie tą energiją ėmė iš savo gyvybinių resursų. Juk gimdami iš gamtos gauname energijos veistis, užtat jauni - visi poetai, visi sparnuoti. Sueina keturios dešimtys (moterims ne taip ryšku, nes jos arčiau gamtos, arčiau Dievo iš prigimties), ir vyrai netenka jėgų, nes gamtai veisimosi prasme tapo nebereikalingi, - mes tai vadiname vidutinio amžiaus krize. Sako: žilė galvon - velnias uodegon, tačiau hormonai čia niekuo dėti - jam reikia jaunos panelės tik dėl jos energijos. Taip nunyko labai daug žymių menininkų: vidiniai energijos rezervai išsemti, ir jei jis nesusipranta kreiptis į išorėje esančias jėgas, jis nunyksta.

- Tąsyk tikras menininkas turėtų vengti ir šiuolaikinių įrankių, pirmiausia besikėsinančių į jo atmintį? Kam dėtis į galvą, jei internete - informacijos kalnai.

- Atmintis kultūrai priklauso, o praeitis yra žalinga, ir ne tik blogoji. Prisiminti praeitį, kai buvo blogai, - tai gadinti šią dieną. Mėgautis praeitimi irgi nepatartina, nes galvojimas, kaip tada buvo gerai, yra didžiulis priekaištas Dievui, sau ir aplinkai, dėl to, kas vyksta šiandien, - abiem atvejais tai savęs kankinimas ir ateities neigimas. Vadinasi, kažkurioje vietoje jau bus įvykusi mirtis. Šiandien yra nuostabiausia diena, šiandien šviečia saulė, aš kalbuosi su puikiu žmogum, aš matau pro langą puikų vaizdą. Šiandien esu stiprus ir tvirtas, kaip gerai. Aišku, praeitį turiu prisiminti tik dėl to, kad neužmirščiau, kur vakar padėjau raktus, kad neužmirščiau, ką buvau suplanavęs, bet tik informaciniu, ne emociniu lygiu. Praeities fragmentus atsimenu pagal tai, kokia dvasia juose vyraujanti - kurianti ar griaunanti.

- Nacionaliniame dramos teatre kartą rodė spektaklį, kur Kristaus atvaizdas buvo apmėtytas, tarkim, akmenimis. Ką manote apie jo dvasią?

- Jeigu jūs pakelsit nuo šlapio asfalto klevo lapą ir pasakysit, kad šitas lapas jums šventas, aš užuot paraginęs mest, sakysiu, dėk prie krūtinės, jis labai svarbus. Žmogus turi teisę klysti, jeigu aš myliu žmogų, tai visokį, ir klystantį taip pat. Aš irgi turiu daug blogo savyje. Užtat noriu būti mylimas su visom mano klaidom. Bet mes turim galvoti, ką žmogus kuria ir ar aš noriu prie to priglusti? Paklydę tie žmonės, bet glusti prie jų aš nenoriu. Aš net nežinau tokio spektaklio, aš nevaikštau į tokius spektaklius, nežiūriu vieno kito, antro trečio, mes turim būt labai atsargūs pasirinkdami. Manęs kartais klausia, kokios muzikos reikia meditacijai, sakau, kad tik nebūtų autoriaus, nes per meditaciją aš turiu išeiti į gryną dvasią, susijungti su Dievu, o šalia dar čirpins Jonas, kuris, sakysim, labai myli Marytę, o ji ne visad Jonui palanki, ir, žinoma, Jono muzikoje tai atsispindės...

- Sako, vienas lietuvių poetas net neperka krautuvėj duonos, kad jam kartu su ja nepersiduotų kepėjo ydos, kitaip tariant, „nešvara“.

- Prieš daugelį metų stačiatikiai statydami laikėsi tradicijos: kol vieni kasa duobę pamatams, mūrininkai pasninkauja 40 dienų, baigė kast duobę ir šitie papasninkavę eina dėt plytą prie plytos. Įsivaizduojate - 40 dienų maldų ir pasninko, o dabar, kai deda plytą prie plytos, net bažnyčią ar cerkvę statydami sako: „matj da matj“ „matj da matj“... Šitai niekur nedingsta, šitai lieka virpesiuose, lieka sienose. Aišku, dvasininkas šventina, stengiasi įpūst šventą dvasią į tą statinį, kad jis būtų prieglauda žmogui. Tas pat ir mūsų namuose: ne bet kokia knyga turi būt lentynoje, ne bet koks filmas žiūrimas per televiziją. Lakmuso popierėlis yra tik vienas, jis dviejų spalvų - svarbu, kas sklinda iš žmogaus, knygos, televizijos laidos: meilė ar baimė.

- Patyčia, pyktis, panieka irgi iš baimės?

- Net jūsų šitas klausimas - iš baimės. Mano šitas atsakymas iš baimės, kiekvienas žodis - iš baimės. Mes visą laiką norim apsisaugoti nuo blogio. Klausiat kelio bijodama pasiklysti, skambinat artimiesiems bijodama neduokdie išgirst negerą žinią, jūs rašot irgi iš baimės, kad žmonės labiau save suvoktų, imtų galvoti apie esmę, - viskas iš baimės. Visas gyvenimas yra baimės ir meilės dvikova.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“