Namelis, statytas už Nobelio premiją

Šiuo metu muziejuje, kuriame pluša vos kelios darbuotojos, po atostogų sezono tvyro žiemos ramybė. Per vasarą mažulyčiame dviejų aukštų muziejuje apsilanko iki 40-50 tūkst. žmonių, daugiausia - turistų iš užsienio.

"Baiminomės krizės, tačiau susidomėjimas ir įplaukos nesumažėjo - turizmo firmos netgi pageidauja, kad paankstintume sezoną", - šypsosi nuo pat muziejaus įkūrimo jam vadovaujanti Vitalija Teresa Jonušienė.

Tačiau, pastebi muziejininkė, kur kas įdomesni už turistų srautus yra pavieniai lankytojai, kurie mielai užsibūna muziejuje po tris keturias valandas, nagrinėdami ekspoziciją, skaitydami bei mėgindami pagauti palubėje plevenančią Th. Manno vasarų dvasią.

Nuo vilos kopose - iki muziejaus

1929 m. pirmąkart atvykęs į Nidą atostogų, Th. Mannas apsigyveno Hermanno Blodės viešbutyje, kurio tuometinis šeimininkas Ernstas Molenhaueris sugebėjo rašytojui unikalų gamtos kampelį taip aprodyti, kad jis sumanė pasistatyti čia namą.

Tų pačių metų rudenį rašytojas iš Lietuvos miškų urėdijos valdybos gavo sklypą nuomos pagrindais - beje, ji, skirta 99 metams, tebegalioja ir šiandien.

Dalykiniu susirašinėjimu rūpinosi rašytojo žmona Katia Mann - jos žodžiais tariant, namas pastatytas laiškais, kuriuose ji su klaipėdiečiu architektu Hermannu Reissmannu derino namo projektą.

Užsakovai norėjo, kad namelis, kuris, beje, yra pirmoji Nidoje vila ant neapželdintos kopos, primintų tradicinę žvejo trobelę, ir tiktų šešis vaikus auginusiai šeimynai ir jos svečiams. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną "Budenbrokai".

Namelyje Th. Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. Paskutinįkart - 1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos politinei santvarkai, rašytojas su šeima emigravo iš gimtinės ir nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.

1939 m. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, tad buvo įtrauktas į griautinų namų sąrašą. Nežinia, ar atsakingi žmonės jį praleido pro akis netyčia, ar suprasdami jo vertingumą, tačiau namelis išliko - tiesa, iki 1956 metų stovėjo be langų ir durų, apžėlęs žolėmis.

Pražūti neleido Antanas Venclova, kuris buvo lankęsis Nidoje ir žinojo apie apleistą Th. Manno vilą. Beje, 1955-aisiais Veimare, būdamas Tarybinių rašytojų delegacijos vadovas, A. Venclova susitiko su Th. Mannu ir pietų metu rašytojui "avansu" pasakė, kad jo namas Nidoje yra tapęs muziejumi. Grįžęs tuomečiam Lietuvos sovietiniam lyderiui Antanui Sniečkui įrodė, kad namelį reikia sutvarkyti.

Pradžioje tarnavęs kaip viešbutis, jaunų specialistų namas, galiausiai jis buvo restauruotas ir ėmė tarnauti kultūros reikmėms - čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje buvo įsteigta T. Manno draugija, paskatinusi naujam gyvenimui prikelti rašytojo vilą.

Nusprendė rizikuoti

Muziejaus direktorė savo ilgametę draugystę su Th. Manno paveldu vadina avantiūra ir prisipažįsta nemaniusi, kad ji bus tokia ilga.

Prieš tai 25-erius metus Nidos vidurinėje mokykloje istorijos mokytoja išdirbusios pokalbininkės karjeros posūkį nulėmė pažintis su vienu iš Lietuvos istorijos grandų Alvydu Nikžentaičiu, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktoriumi.

Šis pranešė apie Vokietijos numatytą paramą namelio restauracijai, kuri esą būtų skirta su sąlyga, kad čia įsikurs ne tik muziejus, bet ir tarptautinių susitikimų centras. Jam buvo ieškoma vadovo. Jokios patirties restauracijos arba statybų srityje neturėjusi V. T. Jonušienė pasiūlymo atsisakė. Sulaikė ir profesinis atsargumas: "Maniau, kad tokio muziejaus pareigos geriau tiktų literatui, antra vertus, reikėjo gerai mokėti vokiškai", - prisiminė ji.

Po metų nidiškę pasiekė žinia - jeigu Neringoje neatsiras žmogaus, tinkančio vadovauti muziejui, parama istoriniam namui prikelti nebus skirta. "Ryžausi rizikuoti", - šypsojosi V. T. Jonušienė, per tris mėnesius įvykdžiusi numatytą restauracijos planą - nuo muziejaus koncepcijos, projekto parengimo iki iškilmingo atidarymo 1996-aisiais.

Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Lietuvoje 1995-aisiais viešėjusi Th. Manno dukra Elisabeth papasakojo, kaip atrodė namas. Čia atkurta svetainė ir rašytojo darbo kambarys antrajame aukšte - visi kiti buvo miegamieji.

Buria intelektualus

Muziejui ir kultūros centrui pradėjus veikti, laukė nelengvas darbas - anot direktorės, kartelė buvo pakelta labai aukštai. Tačiau iškili rašytojo asmenybė būrė veiklius ir kūrybingus žmones.

Vienas iš Th. Manno kultūros centro iniciatorių ir kūrėjų, Th. Manno festivalio sumanytojų buvo tuometinis kultūros viceministras Vytautas Balčiūnas, aktyviai skatinęs veiklą.

Pokalbininkės teigimu, labai padėjo Th. Manno kultūros centro kuratoriumo narys - žinomas istorikas ir politologas dr. Ditmaras Albrechtas. Jo dėka iš Roberto Boscho fondo buvo gauta parama mokslinių bendradarbių iš Vokietijos stažuotėms finansuoti. Pirmoji iš jų buvo šiandien garsi istorikė Ruth Kibelka-Leiserowitz.

Laiškų iš norinčiųjų dirbti Th. Manno muziejuje jaunų vokiečių mokslininkų sulaukiama iki šiol - deja, jiems neturima ką pasiūlyti, mat tokios tarptautinio bendradarbiavimo sistemos nėra sukurta.

Tuo metu mokslinės konferencijos tapo vienu iš susikūrusio muziejaus ir kultūros centro "arkliukų", ypač aktualių ką tik Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Dar vienas rašytojo vardą garsinantis renginys - nuo 1996-ųjų rengiamas ir kitąmet jau XV kartą vyksiantis Th. Manno festivalis - buvo bene pirmasis tokio pobūdžio tęstinis renginys kurorte, unikalias tradicijas ir koncepciją, aprėpiančią menų įvairovę, išsaugojęs iki šiol. Jį papildo ir kiti renginiai - koncertai, rašytojo sukaktims skirti vakarai, kultūros savaitės.

"Jokių autentiškų dalykų, išskyrus patį namą, čia neišliko - nežinia, kur dingo visos knygos, baldai čia buvo kuklūs. Todėl pristatome tai, ką turime - pastatą ir jo dvasią", - sakė V. T. Jonušienė.

Muziejaus ekspozicija atspindi tris rašytojo Nidoje praleistas vasaras, ją papildo parodos, išplečiančios pažintį su Th. Mannu ir jo šeimos nariais. Pasak direktorės, ją jau būtina atnaujinti - šiuo metu kuriama kitos ekspozicijos koncepcija. Muziejuje jau veikia ir kompiuterinis terminalas.

Pasak V. T. Jonušienės, muziejus palaiko ryšius su rašytojo anūku - psichologijos profesoriumi Frido Mannu. "Jis neturi pretenzijų susigrąžinti šeimai priklausiusią vilą ir labai džiaugiasi, kad namas yra atviras visuomenei", - sakė ji. Juolab kad Nidos Th. Manno memorialinis muziejus - vienintelis toks. Be jo, Vokietijos mieste Liubeke, Th. Manno vaikystės name, veikia "Budenbrokų" muziejus, skirtas vienam garsiausių jo romanų, kurio veiksmas rutuliojosi būtent čia.