Su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistu Igoriu Bakanu, vakar dainavusiu V. A. Mocarto komiškos operos "Figaro vedybos" premjeroje, kalbėjomės apie svarbiausius dalykus: meilę, pašaukimą ir pelnyto pripažinimo skonį.
Kaip sekėsi repetuoti?
Statant operą, turėjau koncertų Vilniuje ir Minske, buvau išvykęs koncertuoti į Kamčiatką. Net norėjau atsisakyti to vaidmens, nes nenorėjau nuvilti savo kolegų, juk tai atsakingas darbas. Turėjau būti šalia jų ir dainuoti su kitais, kad vieni kitus girdėtume. Baiminausi, kad nespėsiu išmokti teksto, dvi paskutines savaites kasdien dirbome po šešetą valandų, ir žiauriai pavargo balsas. Bet generalinėje repeticijoje dalyvavusi mano mano vokalo dėstytoja profesorė Ona Glinskaitė pasakė: "Šaunuolis!" Jos nuomonė man be galo svarbi, nes ji 17-a metų buvo Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė, o tai jau šį tą reiškia.
Kaip jautėtės Figaro amplua?
Žinovai sako, kad V. A. Mocartas man "limpa", o vaidmuo net padėjo įgauti jėgų, jis - visad skubantis, žaismingas, sugalvojantis visokių planų, išradingas ir savas, nes vis įsimylintis ir aistringas. Aš toks, kaip toje replikoje: "Figaro - ten, Figaro - šen"...
Sakoma, arba operą pamilsti iš pirmo karto - ir visam gyvenimui, arba lieki jai kurčias.
Aš operą pamilau nuo mažens. Mano balsas stiprus, man patinka dainuoti Verdį ir Vagnerį. O jeigu klausiate, kodėl jį vadina "krūtininiu aksominiu" bosu, tai aksomas juk - švelnus, bet stiprus audinys. Manau, įtaką sodriam balsui padarė rusiški ir ukrainietiški genai, nors gimiau Lietuvoje. Vaikų darželyje, pamenu, dainavau Krylovo "Sparnuotąsias sūpynes", paskui mokykloje muzika buvo mano mėgstamiausia pamoka. Kai mokykloje įkūrė jaunimo studiją, ten mane savo dukros režisuotame spektaklyje dainuojant išgirdo profesorė O. Glinskaitė ir pasiūlė bandyti stoti į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedrą.
Jūsų debiutinis Gremino vaidmuo "Eugenijaus Onegino" pastatyme Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sužavėjo net žymius operos kritikus.
Į teatrą atėjau, kai su profesorium Eduardu Kaniava pradėjom repetuoti Rosinio "Sevilijos kirpėją", tai ir galėčiau laikyti savo "krikštu". Bazilijaus ariją dainavau dar per stojamuosius egzaminus, o ją dainuoja net ne kiekvienas magistrantas. Na, o "Oneginą" dirigavęs muzikinis pastatymo vadovas Ilmars Harijs Lapinsch jau buvo apie mane girdėjęs.
 |
| Solistas Igoris Bakanas moka priversti publiką neslėpti emocijų ir šaukti: "Bravo!" |
Na, teatras be intrigų - ne teatras, net kiekvienas pastatymas be to neapsieina. Atsigirdo, kad priėmė "mažvaikį, jis dar per mažas operai". Ačiū Dievui, esu sau kritiškas, nes manau, kad visada galima padainuoti geriau, ir man dar reikia labai daug mokytis. Neprarandu realybės jausmo, bet aš žinau savo vertę. Jautriai reaguoju į kalbas, nes toks jau žmogus esu.
Savo talento gerbėjų jau turite tolimojoje Kamčiatkoje, Rygoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Kaip tai atsitiko?
2007-ųjų pavasarį su I. H. Lapinsch vykome į Kamčiatką, kur cerkvėje buvo pirmą kartą statoma Pergolesi opera "Tarnaitė ponia". Po to į šią šalį pakvietė atlikti solinių rečitalių. Be to, įrašiau pirmąją savo kompaktinę plokštelę - tam specialiai iš Maskvos atvyko vienas geriausių Rusijoje garso režisierių Pavelas Lavrenkovas. Man talkino Rusijos pianistas koncertmeisteris Valerijus Kravčenka, ir buvo didelė garbė iš jo lūpų išgirsti pagyrimą; juk jis bendrauja su žymiais Rusijos dainininkais.
Rygoje taip pat turėjau solinį koncertą, nes kasmet Jūrmaloje vyksta Baltijos šalių jaunųjų atlikėjų atrenkamasis turas į Belvederio konkursą Vienoje. Austrijoje vyksta atlikėjų konkursai, į kuriuos susirenka įvairių pasaulio teatrų vadovai, klausosi ir renkasi artistus savo teatrams. Mane kvietė studijuoti Hiūstono (JAV) Grand operoje, bet susirašinėjimas per ilgai užtruko, be to, mane pakvietė į meistriškumo kursus Vokietijoje. O žinote tuos vokiečius: pas juos muzika tvarkinga ir tiksli, kaip ir jų automobilių mechanizmai. Mano temperamentas šiek tiek veržiasi iš tų pedantiškų rėmų...
Jaučiate įtampą lipdamas į sceną?
Ateikite į premjerą, pamatysite, kaip elgiuosi scenoje ir kaip tas mano temperamentas pralaužia užtvankas, - juokiasi. - Scenoje atiduodi visus jausmus, nes tik per juos tave supranta, ne iš žodžių. Gyvenimo patirtis nėra beribė, nors, aišku, nesakyčiau, kad mažai kartų buvau įsimylėjęs. Ir tie tikri išgyvenimai suteikia scenoje jausmams tikrumo. Kai po koncerto prieina pasveikinti žmonės su ašaromis akyse, sako, paliečiau širdies gyvuonį. Nors kartais norisi to ramumo, galvoji: "Dieve, palikit mane ramybėj, aš ką tik atidaviau viską, ką turiu, energetiką savo". Kita vertus, vis tiek yra malonu girdėti pagyrimus, jeigu tik jie neperdėti ir pelnyti.
O scenos jaudulys visuomet turi būti, man, žinokit, jis labai stiprus, ypač kai koncertuose dainuoju solinius kūrinius. Tuomet žiūriu, kaip žmonės reaguos po pirmojo kūrinio. Jeigu jauti, kad publika palaiko, ir jai dabar nieko daugiau be tavęs nereikia, tada baimė atsitraukia. Ir dainuoji iš širdies. Su kuo galėčiau palyginti solisto darbą? Su kroviko, bet šiam užtenka jėgos, o solistas dirba visu kūnu, protu ir siela.
Svajonių vaidmuo, sėkmės receptas?
Sakiau, norėčiau dainuoti Figaro itališkai, ir būtų puiku paruošti Don Žuano arba Leporelio vaidmenį Mocarto operoje. O šiaip tai per daug neplanuoju: kartais žiūriu į ateitį, o kartais gyvenu šia diena.
Manau, sėkmę laiduoja pastangos ir veržlumas siekiant užsibrėžto tikslo. Juk dažnai mūsų gyvenime - žvėriška konkurencija, ir reikia brautis kitiems per galvas.
Igori, ar Klaipėda palankus, lemtas miestas jaunam menininkui?
Apgailestauju, kad Lietuvoje klasikinė muzika dar taip nepaplito ir nėra vertinama, kaip Austrijoje, Vokietojoje ar Rusijoje, labai sunku tai ištverti. Nenoriu sakyti, kad publika neišprususi, bet čionykštė mėgsta lengvą operetinį žanrą. Prieš einant į operą, reikia pasiskaityti libretą. Aš negaliu gadinti balso operetėmis, o mūsų teatras jas stato. Ir dar keistoka, kad čia žmonės stojasi ploti po kiekvieno spektaklio, geras jis ar blogas.
O šiaip mieste dažniausiai lankau bibliotekas arba sėdžiu prie kompiuterio, nes nepakenčiu triukšmingų vietų ir žmonių susibūrimų. Man gera kalbėtis su žmogumi akis į akį.
Tūlas lietuvis pasakytų: "Klausyčiausi arba "La Scalos" artistų, arba jokių."
"La Scala" - tai komercinis, nevalstybinis teatras, turintis savininką ir "išpūtęs" savo vardą. Vieną garsų atlikėją jo publika apmėtė kiaušiniais, nes jis pasakė: "Nieko nesupratote, nes atėjote ne muzikos paklausyti, o savęs parodyti, savo puošnių drabužių." Tad manęs "La Scala" nevilioja, mano požiūriu, nuostabu būtų dainuoti Londono Kovent Gardeno, Ciuricho operos teatre, Niujorko Metropoliteno teatre arba "Marijinkoje" (Sankt Peterburgo Marijos teatras).
Esate pratęs prie prabangos?
Visiškai ne. Tenka miegoti skurdžiausiuose viešbučiuose su blakėmis. Na, dykinėti galėjau kokius keturis mėnesius, kai už pusantro mėnesio darbo Kamčiatkoje gavau hororarą. Artistui tai svarbu, nes jis turi atrodyti nepriekaištingai ir elegantiškai.
Kas lydi jus gastrolėse? Juk norisi svetimos šalies salėje matyti artimo žmogaus akis.
Niekas, nes mama turi daug darbo ir visur būnu vienišas. Aišku, norėtųsi turėti tokį žmogų, kuris visą laiką būtų šalia. Kol kas su manimi visur keliauja tik jos nuotraukos. Austrijoje viename konkurse susipažinau su baltaruse smuikininke Julia, ir čia svarbiau buvo žmogus, ne muzika. Tikiuosi, su ja susiesim gyvenimus. Taip, ji savita, visi artistai jautrūs ir uždari žmonės, jie gyvena savam pasauly, ir kartais kitiems žmonėms atrodo kaip iš kažkur pabėgę, - juokiasi.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą