"Novelės ruduo - 2003"
Novelė - tai pagauta akimirka, nušvitimas, užkeikimas... Anot, J. Apučio, lyg graži moteris ji traukia tiek rašytojus, tiek skaitytojus.
Tuo buvo galima įsitikinti renginyje "Novelės ruduo 2003", spalio 10-osios vakarą vykusiame I. Simonaitytės bibliotekos skaitykloje. Renginio organizatorius Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, rašytojas Rimantas Černiauskas neprisimena 17-ąjį ar 18-ąjį rudenį skaičiuoja vienintelis šalyje novelei skirtas renginys, tačiau kiekvienais metais širdį glosto tai, jog juo besidominčiųjų ratas nemąžta. Penktadienio vakarą bibliotekos skaitykla vėlgi buvo pilnutėlė skaitytojų, panorusių gyvai išgirsti, kaip noveles interpretuoja jų autoriai. Daugelį intrigavo renginio dalyvių sąrašas, kuriame buvo galima išvysti vienuolikos prozininkų iš Klaipėdos, Šiaulių, Mažeikių, Vilniaus, Karaliaučiaus, Talino, o tarp jų ir lietuvių novelės klasiko Juozo Apučio, pavardę. Kad ir koks trumpas būtų novelės žanras - renginys užsitęsė dvi su puse valandos. Tačiau neatrodė, kad klausytojams laikas būtų prailgęs. Lietuvių, rusų ir net estų kalba skambėjusios novelės buvo pagardintos humoru, įpainiojančios į detektyvo pinkles, vibruojančios nuo psichologinės įtampos, užliūliuojančios savo poetika. Ar sunku parašyti gerą novelę, kokiais bruožais ji turi pasižymėti ir ar sunku autoriams skaityti savo kūrybą, renginiui pasibaigus pasiteiravome žymiojo novelisto J. Apučio, renginio debiutantės, klaipėdietės S. Simanaitienės bei viešnios iš Talino Reet Kudu, pristačiusios trumputį savo kūrinį gimtąja kalba.
Juozas Aputis
- Novelė man patinka dėl to, kad trumpa. Greitai parašai ir viskas. Manau, kad šį prozos žanrą renkasi žmonės, kurie nesugeba sudėlioti gyvenimo į tam tikrus rėmus, kirtimus, linijas. Novelistai gaudo akimirkas. Tačiau tos akimirkos turi būti geros ir gražios kaip moterys. Gera ir graži moteris - ne per daug įkyri, ne per daug nusidažiusi ir gražiai apsirengusi. Lygiai taip pat novelėje turi būti ne per daug prikišamo turinio, ne per daug dailumų ir gražiai sudėliota kompozicija. Novelės skaitymas balsu turi daugiau minusų, jei autorius prastai skaito. Tada skaitytojas neišgirsta visų novelės prasmių. Tačiau, jei autorius skaito gerai - padeda suvokti kūrinį.
Sondra Simanaitienė
- Man gera novelė primena trumpą sujungimą. Tai, toks kūrinys, kurį gali perskaityti per penkias minutes autobuse ir tavo viduje įvyksta nušvitimas. Klausytis novelės, kai ją skaito J. Aputis ar J. Šikšnelis - taip pat didžiulis malonumas. O aš pati daugiau niekada neskaitysiu savo novelių didelei auditorijai. Jaučiausi taip, lyg viena plaukčiau į vidurį ežero. Man tai nepatiko. Savo kūrybą galiu balsu pristatyti tik siaurame artimų draugų rate.
Reet Kudu
- Nesuprantu lietuvių kalbos, tačiau klausytis lietuvių novelistų, skaitančių savo kūrybą buvo labai įdomu. Jie man atrodė tarsi šamanai, skaitantys užkeikimus. Jutau kiekvieno žodžio energiją ir, rodos, supratau apie ką jie kalba. Novelę galima suprasti širdimi.
Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą