Perspėjimas: visiems, pratusiems prie logiškai pagrįsto dviejų knygų lyginimo, galiu tarti, jog po šiais sakiniais išguldytas tekstas nėra komparatyvistinė recenzija. Tai aplinkybių stumteltas ir emocijos sustiprintas asmeninis pasirinkimas darsyk sužaisti.
<...>Niekad nemaniau, kad kūrėjo (bet kokio: reklamos kreatyvo, viešųjų ryšių aso, rašytojo, skulptoriaus, kompozitoriaus, tapytojo ar mikslogo) tikslas galėtų būti veidrodiškas tikrovės atvaizdavimas. Na taip, turėjome visokiausių daugiau mažiau išsigimusių realizmų su tokia pretenzija. Bet ir jie melavo susiriesdami. Tiksliau, raitydami mus iliuzijose, neva vaizduoja tikrą pasaulį, tikrą laikmetį, tikrus išgyvenimus. Tačiau tiesa tokiu atveju esti tik viena - kūrėjo tiesa. Ir ji teturi minimumą tikrovės projekcijų.
Taip jausdavausi prieš imdamasis bet kokios knygos, kildamas į bet kokią parodą, sėsdamas prie bet kokio (kad ir dokumentinio!) filmo... Ir kiekvieną sykį pasijusdavau esąs neteisus. Mažiausia, ką tokiu atveju galima padaryti - susiginčyti su savimi ir gėdingai tą ginčą pralaimėti. Kaip kad pralaimėjo Kostas Kaukas (Kostas Kaukas. Vai Vai Bam. Klaipėda: Eglės leidykla, 2009. - 234 p.) ir beveik pralaimėjo Olštyno brigada (Vėtyklė: Olštyno rašytojų kūrybos rinktinė. Klaipėda: Eglės leidykla, 2009. - 232 p.).
O pasirinkimas vis dėlto gali pasirodyti keistas. Priešinti visą plejadą viduriniosios kartos lenkų rašytojų ir Lietuvos raštijos kolosą. Tad štai ir mano prieiga - jei galima lyginti ar priešinti natūralistinį humorą ir beveik politinę tikrovę, tai K. Kauką ir Olštyno brigadą sumetus vienan katilan gali pavykti visai nebloga šiupininė. <...>
Vienintelis, betgi ir vienatinis aspektas, jungiantis visus Olštyno rašytojus, yra prisiminimai. Jie persipina su dabartimi ir būtuoju laiku, sveiku racionaliu protu ir bepotybe, buvimu ten ir esatim Olštyne. Atrodytų, tarsi erdvė, dvasia ir laikas suliejami į vieną grandinę, kur lengvai galima atpažinti herojus ir įvardinti autorius. Esama ir demaršų. Paskutinysis apsakymas, parašytas Evos Šiling ir besivadinąs paprasčiausiai - "Olštynas". Štai dėl šio apsakymo tikriausiai ir buvo verta skleisti knygą iki pabaigos. <...>
Daugiau tikrovių pažeria Kazimiežas Brakoneckis, atrodantis tarsi Olštyno siela. Jo apysaka "Vėtyklė", tapusi visos rinktinės pavadinimu (o ši apysaka knygoje pirmoji) pateikia daugelį aiškinimo ir suvokimo mechanizmų. Svariausias iš jų - tai mūsų pačių sukurti pasauliai. Ir žodžiai. Nes, anot Witgensteino, pasaulio ir teturime tiek, kiek mūsų žodyne žodžių teegzistuoja. Tad "Vėtyklė". Samtis grūdams surinkti. Pusapvalis. Tarsi mėnulis. Naktį ši metafora prigyja. Dieną ji sukuria skaidrios nakties vaizdinius.
Čia negalima nenusilenkti J. Šikšneliui, vertusiam ir parengusiam Olštyno brigadą lietuviškiems skaitytojams. O lietuviški skaitytojai visiškai nereaguoja, ir tai yra liūdna. Juk tiek bendro galima rasti nuo pirmųjų puslapių. Taip taip, nuo turinio, kuris išsako visas įmanomas tikroves.
K. Kaukas siūlo tik tris tikroves. Prisiekiu, Olštynas čia ryškiai laimi, nes iš savęs per akimirką atiduoda bent aštuoniolika. Toks tiktai ir tėra pranašumų ir trūkumų santykis. Grynai kiekybinis. Čia komparatyvizmas baigiasi. Toliau - tekalba Jūsų išdykimas. Duonos ir žaidimų poreikis.
Duonos ir žaidimų mums bando duoti K. Kaukas. Jis tarsi dievas, suteikiantis galimybę stebėti vieneto skilimą. Ar tas skilimas vykęs - privalote įvertinti patys.<...>
Nepavyko autoriui tapti nei angelu, anei velniu. O per tokius nepavykusius bandymus net ir žmogiškumą savo prarado. Įvyko tai, ką po metų drąsiai betgi žargoniškai galima pavadinti epic fail. Angelas, Velnias ir Žmogus ginčijasi dėl socialinės būklės. Dėl kultūros, politikos, galgi ir ekonomikos. Ir vis taikosi vienas kitą apkaltinti. Forma tarsi originali. Bet nė velnio. Prieigos tarsi ir paremtos asmenine patirtimi, bet vėlgi - o kas čia, po velnių, nuostabaus? Na, humoras, kuomet jis primygtinai nekiša savo tiesos. Ir žodynas, kuomet jis nestiprina primygtinai tiesą kišančio humoro. Ir dar vienas autoriaus terminas, kurį teišskaičiau išnašose: postsatyra. Kaukui, pasirodo, nesvetimas priešdėlis post. Tai aš ir sakau: postrespect. <...>
Daug nuogąstavimų. Daug kritikos. Daug objektų. Daug velniško žvengimo. Ir ryškiai per daug K. Kauko. Žinote, to asmens, kursai nei angelas, nei velnias ir jau nebe žmogus. Tepridurčiau, jog jei K. K. dar stumteltų ant Klaipėdos kultūros (besidomintiems: p. 58-62) ir neatsižvelgtų į nomenklatūrą beigi nepasiūlytų normalios alternatyvos, tada manasis nuosaikus humoras virstų vendeta. Atleiskite pykčio priepuolį. Ne man, beje.
Pasimelskite, mielasai skaitytojau, ir imkite tąsias knygas savo rankosna, jei dar nepaėmėte. Jums jos neduos nieko daugiau, negu kad tik kokybiškai prarastą laiką. O dar manau, jog šitaip kokybiškai laiką praradęs šituo galite užkrėsti ir savo draugą. Tiek tad moralo <...>
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą