Pa­sau­li­nis še­dev­ras iš Pietų Ko­rė­jos ir Lie­tu­vo­je

2013 m. ba­lan­džio 16–27 d. Lie­tu­vo­je lan­ky­sis tra­di­ci­nio ko­rė­jie­čių me­no – pan­so­rio (pan­so­ri) at­li­kė­ja Park In Hye. Ši, nors dar la­bai jau­na, ta­čiau jau mo­ky­to­jo ink – tra­di­ci­jos per­da­vi­mo pa­tvir­ti­ni­mą – tu­rin­ti dai­ni­nin­kė yra tik­ra žvaigž­dė Ko­rė­jo­je, kur šis iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mas me­nas li­gi šiol yra la­bai po­pu­lia­rus. Pan­so­rio is­to­ri­jas at­lie­ka vie­nas dai­ni­nin­kas ir būg­ną mu­šan­tis mu­zi­kan­tas. 2003 m. pan­so­rio tra­di­ci­ją UNES­CO pa­skel­bė ne­ma­te­ria­liu žmo­ni­jos ver­ba­li­nio pa­li­ki­mo še­dev­ru.

Išs­kir­ti­nė­mis tei­sė­mis Lie­tu­vo­je vie­šė­sian­ti Pie­tų Ko­rė­jos ak­to­rė Park In Hye gim­to­jo­je ša­ly­je pa­skelb­ta ge­riau­sia 2011–2012 m. jau­ną­ja me­ni­nin­ke. Dai­ni­nin­kės spek­tak­liai jau ap­ke­lia­vo Eu­ro­pą, apie ją su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas. Or­ga­ni­za­to­riai tei­gia, kad gies­mė apie „Anykš­čių ši­le­lį“ ko­rė­jie­tiš­kai taps iš­skir­ti­niu ren­gi­niu Lie­tu­vos pa­dan­gė­je. Siū­lo­me iš­skir­ti­nį in­ter­viu su pa­grin­di­ne pan­so­rio at­li­kė­ja Park In Hye.

Iš kur ki­lo pan­so­ris ir ko­kią įta­ką tu­rė­jo Pie­tų Ko­rė­jos kul­tū­rai?

Apie pan­so­rio at­si­ra­di­mą su­kur­ta ne­ma­žai teo­ri­jų ir dar dau­giau le­gen­dų. Yra tei­gian­čių, kad pan­so­ris ki­lęs iš se­nų­jų ko­rė­jie­čių mi­tų ir le­gen­dų. Ki­ti ma­no, kad pan­so­rio pra­džia – ša­ma­nų ri­tua­lai. Tiks­liai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, iš kur pra­si­dė­jęs pan­so­ris. Vie­na aiš­ku, pan­so­ris, toks, ko­kį mes jį tu­ri­me da­bar, su­si­for­ma­vo maž­daug XVII a. ant­ro­je pu­sė­je. Iki to lai­ko pan­so­ris ir­gi eg­zis­ta­vo, ta­čiau jo for­ma sky­rė­si nuo da­bar­ti­nės.

Pan­so­ris – tai ko­rė­jie­čių liau­dies me­no žan­ras, daž­niau­siai at­lie­ka­mas tur­guo­se, kur vi­suo­met su­si­ren­ka daug žmo­nių, ant ki­li­mė­lio, pa­ties­to vi­du­ry­je aikš­tės. Tai dai­nos apie pa­pras­tų žmo­nių gy­ve­ni­mą ir skaus­mus. Pan­so­rio pa­si­ro­dy­mai guos­da­vo ne­tur­tą ir var­gą ken­čian­čius žmo­nes, pa­juok­da­vo ir peik­da­vo tuo­me­tės vi­suo­me­nės ydas.

Kuo pan­so­ris yra iš­skir­ti­nis me­nas, kuo jis pa­si­žy­mi?

Ma­ny­čiau, kad pan­so­ris la­biau­siai pa­si­žy­mi tuo, kad jis jun­gia mu­zi­ką, li­te­ra­tū­rą ir vai­dy­bą. Pan­so­rio pa­grin­das – ne­nut­rūks­tan­tis siu­že­tas, ku­rį per­pa­sa­ko­ja vie­nas žmo­gus, vie­nu me­tu at­lik­da­mas ke­le­tą vaid­me­nų. Kar­tais sa­ko­ma, kad pan­so­ris – tai vie­no žmo­gaus ope­ra. Pan­so­rį ga­li at­lik­ti tiek vy­ras, tiek mo­te­ris, kar­tais ten­ka su­vai­din­ti ko­kį gy­vū­ną ar vai­duok­lį. Siu­že­tas pa­sa­ko­ja­mas pa­gal rit­mą, už­duo­da­mą vie­no vie­nin­te­lio inst­ru­men­to – būg­no. Tai­gi dau­gy­bė vei­kė­jų ir jų jaus­mai iš­reiš­kia­mi tik žmo­gaus bal­su.

Sa­ko, kad klau­sy­da­mi to­bu­lai at­lie­ka­mo pan­so­rio, kai ku­rie žmo­nės pra­re­gi, iš­gy­ja ar pa­sie­kia su­vo­ki­mą?

Tie­są pa­sa­kius, klau­san­tis pan­so­rio nei iš­gy­ja­ma, nei pra­re­gi­ma, nei... Ma­ny­čiau, kad tai kri­ti­kų, ku­rie la­bai aukš­tai ver­ti­na me­ni­nę pan­so­rio ver­tę, žo­džiai, ir jie tik­riau­siai tu­rė­jo ome­ny­je psi­cho­lo­gi­nį ar te­ra­pi­nį pan­so­rio po­vei­kį.

Me­nas ne­ga­li pa­gy­dy­ti žmo­gaus kū­no, ta­čiau jis tik­rai ga­li pa­veik­ti jo sie­lą. Ka­dan­gi pan­so­ry­je tel­pa dau­gy­bė žmo­giš­kų jaus­mų ir emo­ci­jų, klau­sy­to­jas ga­li ras­ti pa­guo­dą sa­vo gy­ve­ni­mui. Tai ir bus sa­vo­tiš­ka psi­cho­lo­gi­nė te­ra­pi­ja.

Tie­są pa­sa­kius, ne tik be­si­klau­san­tys, bet ir pan­so­rį at­lie­kan­tys įvei­kia tą te­ra­pi­jos pro­ce­są. Aš ir­gi vi­suo­met, kai man sun­ku, at­lie­ku pan­so­rį. Tą aki­mir­ką už­mirš­tu vi­sus sun­ku­mus, ran­du sie­los ra­my­bę.

Pan­so­rio at­li­kė­jas tu­ri gim­ti ar šio me­no ga­li­ma ir iš­mok­ti?

No­rint mo­ky­tis pan­so­rio, pir­miau­sia rei­kia ge­ro bal­so ir kū­no stip­ry­bės. Pan­so­rio at­li­ki­mas ati­ma daug ener­gi­jos.

Bet net ir ne­tu­rint bal­so, at­kak­lio­mis pa­stan­go­mis ga­li­ma pa­siek­ti vis­ką ke­lis­kart iš nau­jo at­lie­kant tą pa­tį ga­ba­liu­ką. Yra pa­sa­ko­ji­mų apie miong­čian­gus (ge­riau­sius pan­so­rio at­li­kė­jus), ku­rie pa­sie­kė me­no aukš­tu­mų vien sa­vo pa­stan­go­mis, nu­šli­fa­vę ir iš­la­vi­nę iš pri­gim­ties silp­ną bal­są. Ta­čiau no­rint pa­siek­ti to­kių re­zul­ta­tų, rei­kia at­kak­liai dirb­ti.

Apie pan­so­rį to­bu­lai at­lie­kan­tį žmo­gų sa­ko­ma: ti­gim­het­ta (ga­vo, lai­mė­jo, už­si­dir­bo, iš­lo­šė bal­są). Vi­sų pan­so­rio at­li­kė­jų pa­grin­di­nis tiks­las ir yra gau­ti ar už­si­dirb­ti tą gry­ną bal­są. Ne apie kiek­vie­ną ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad jis už­si­dir­bo bal­są. Net vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­dęs su pan­so­riu ga­li nė kar­to neiš­girs­ti šio komp­li­men­to.

Pan­so­ris – tai vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­ti ko­va su sa­vi­mi.

Kur pan­so­rio at­li­kė­jai mo­ko­si (pra­kti­kuo­ja) to­bu­lin­da­mi sa­vo bal­są?

Va­sa­rą ar žie­mą iš­ke­liau­ja­me į va­di­na­muo­sius „kal­no moks­lus“, pa­lie­ka­me mies­tą ir gy­ve­na­me kal­nuo­se ar šven­tyk­lo­se. Pa­ti pui­kiau­sia vie­ta to­kiai pra­kti­kai – ten, kur šniokš­čia kriok­lys ar te­ka kal­nų upė. Kriok­lio ar upės sklei­džia­ma drėg­mė tei­gia­mai vei­kia bal­są, be to, rei­kia įdė­ti ne­ma­žai pa­stan­gų, kad kriok­lį „per­muš­tum“.

Anks­čiau (da­bar to­kia pra­kti­ka be­veik iš­ny­ku­si) mū­sų mo­ky­to­jai iš­ke­liau­da­vo į šven­tyk­las ir ten šim­tą die­nų skir­da­vo vien pan­so­riui.

Vi­si pan­so­rio at­li­kė­jai – ma­ži vai­kai ir suau­gę – pri­va­lo už­siim­ti to­kia pra­kti­ka.

Kuo šį­kart bus iš­skir­ti­nis pan­so­rio pa­si­ro­dy­mas Lie­tu­vo­je?

Šia­me pa­si­ro­dy­me at­lik­siu „Anykš­čių ši­le­lį“, iš­vers­tą į ko­rė­jie­čių kal­bą ir pri­tai­ky­tą pan­so­rio žan­rui. Per­nai Lie­tu­vo­je jau bu­vau at­li­ku­si šį kū­ri­nį, ta­čiau šį kar­tą kū­ri­nys bus il­giau at­lie­ka­mas, šiek tiek pa­tai­sy­tas.

Per­nai, at­lik­da­ma „Anykš­čių ši­le­lį“, su­pra­tau, kaip lie­tu­viai mėgs­ta šią poe­mą, ko­kia ji jiems svar­bi. Sten­giuo­si, kad jų poe­ma tap­tų gra­žiu pan­so­rio kū­ri­niu, ti­kiuo­si, kad ma­no esy­bė bus su­pras­ta.

Be to, vie­nas pa­si­ro­dy­mas bus at­lie­ka­mas kar­tu su vie­nuo­liu Bo Haen­gu (Kęs­tu­čiu Mar­čiu­ly­nu). Tai pan­so­rio ir pan­to­mi­mos jun­gi­nys: jis gy­ve­ni­mą ro­dys pan­to­mi­mos ju­de­siais, aš jį pa­si­steng­siu iš­reikš­ti bal­su. Ti­kiuo­si, kad šis me­nų de­ri­nys su­ge­bės pa­lies­ti vi­sų žiū­ro­vų šir­dis.