Trijose A. Mončio namų-muziejaus salėse – apie 40 vienos įdomiausių vyresnės kartos lietuvių tapytojų darbų. Skirtingos stilistikos ir formato drobės atspindi kone pusės amžiaus menininkės tapybos kelią.
Kai kurie darbai sukurti 1954 metais, tik baigus tuometinį dailės institutą. Kiti apima 1960–1970 metų laikotarpį. Yra ir naujesnių kūrinių.
„Tai savotiškas mūsų lietuvių tapybos istorijos etapas. Matome, kaip tapyba laisvėja, iš realistinės manieros pereina į labiau apibendrinantį, sodrius spalvinius sprendimus. Turime ir tokių gana realistinių valčių, portretų, bet matome, kad kartu yra ir labai laisva tapytojos ranka“, – teigė menotyrininkė Laima Kreivytė.
Pasak menotyrininkės, būtent G. Petrovos-Džiaukštienės drobėse stebimas lietuvių tapybos atsinaujinimas: iš pilko ir susmulkėjusio pokario realizmo pereita prie ryškių spalvų, apibendrintų kompozicijų.
„Labai liūdna ir gaila, kad tokio kalibro menininkai, tokio kalibro dailininkai yra šiek tiek primiršti. Mano supratimu, jie nepakankamai žinomi ir vertinami. Vis dėlto tai yra mūsų dailės klasika, ir manau, kad turėtų būti žymiai plačiau apie juos kalbama, eksponuojami jų darbai ir galbūt kažkam jie taip pat gali tapti kažkokiu įkvėpimo šaltiniu“, – sakė parodos iniciatorė Dalia Kuodytė.
Paroda A. Mončio namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio vidurio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą