"Pelenėje" - jaunų šokėjų žvaigždynas

"Pelenėje" - jaunų šokėjų žvaigždynas

"Aštrios kojos, ilgas kaklas! Bandykit persiplėšt, o dabar kvailiokit!" - Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre girdėjosi komandos, vykstant paskutinėms Jaunųjų talentų festivalio edukacinio projekto "Šokio talentų dirbtuvės" spektaklio "Pelenė" repeticijoms.

Premjera Muzikiniame teatre vyks gegužės 25 d. 17 val., 27-28 d. - 12 val. O tie, kurie galvoja, kad spės spektaklį pagal S. Prokofjevo muziką pasižiūrėti vėliau, turėtų žinoti, kad ši svajonė gali neišsipildyti, nes projekte numatyti tik šie trys pasirodymai.

Edukacinėje programoje dalyvavo ir spektaklyje šoka vaikai iš Klaipėdos šokių kolektyvų "Junga", "Coda", A. Krasauskaitės baleto studijos, šokių klubo "Funkyhouse", meninės gimnastikos klubo "Gintarinės fėjos" bei Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus.

Dvi nuostabios, gracingos, plastiškos Pelenės, kurias per atranką šiam pagrindiniam vaidmeniui išrinko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro profesionalūs baleto šokėjai, Emilija Gaidauskaitė ir Emilė Drevinskaitė.

Į didžiąją sceną po atrankos, kurioje dalyvavo 80 pretendentų, o buvo atrinkti tik 57 laimingieji patekę jaunieji šokėjai jaučia garbę spektaklyje šokti drauge su 3 profesionaliais baleto artistais - Muzikinio teatro baleto trupės šokėjais Ana Buchovska-Zamuliene (Fėja), Simonu Laukaičiu (Princas) bei choro artiste Pranciška Kurmanskiene (Pamotė). Beje, ir patyrę profesionalai gavo nemažai pastabų iš choreografės. Spektaklio repeticijoje Fėja, apsimetusi vargeta, neva per grakščiai klibinkščiavo per sceną, užuot vilkusi kojas, primindama savo juodą apsiaustą. Taigi ir gulbės, ir žvirbliai po scenos rampos šviesa pasijuto lygiaverčiai partneriai, vieni iš kitų turėjo ko pasimokyti: kas atsisakyti šokio meno klišių, o kas - nesikliauti tik gležno, lankstaus, gamtos dovanoto kūno gaivališku išraiškingumu.

BENDRYSTĖ. Projekto sumanytoja Inga Briazkalovaitė (kairėje) scenografiją ir kostiumus spektakliui kurti pasirinko savo draugę Vaivą Jokužytę, ir šis duetas pasirodė esąs harmoningas.

Iššūkis

"Projekto idėja gimė, kai mano ugdytinė Londone pateko į panašų projektą, nurungusi 660 vaikų ir pakliuvusi į penkiasdešimtuką. Jungtinėje Karalystėje projektas tęsiasi jau dvidešimti metai. Organizatoriai, pirmaisiais metais kvietę į atranką spektakliui vaikų kolektyvus, išgirsdavo atsainų "ne", o dabar kiekvienos šokio mokyklos prestižo reikalas, kiek vaikų paklius į spektaklį. Šiais metais Jungtinėje Karalystėje vaikų spektakliui choreografiją statė Londono Karališkojo teatro režisierius. Klaipėdoje tėveliai jau irgi domisi savo vaiko galimybėmis tobulėti, juolab kad tokiame projekte jie dalyvauja nemokamai, tuo tarpu užsienyje už pamokas paklojami dideli pinigai", - sakė projekto iniciatorė, Muzikinio teatro balerina Inga Briazkalovaitė.

Klaipėdoje projekto atrankoje dalyvavo gabiausi miesto jaunieji šokėjai, ir jau po mėnesio su jais buvo statomi šokiai. Pagrindinių vaidmenų atlikėjams teko mokytis net 20 šokių, kitiems - 2, meistriškumo mokė I. Briazkalovaitė.

"Man tai buvo didelis iššūkis, nes repetuoti galėjome tik šeštadieniais, kartą per savaitę, ir man reikėjo ateiti pasiruošusiai, būti ledinei vadovei, nes vaikai stengėsi iš karto išmokti daug, buvo sunku perprasti teatro darbo specifiką, kaitalioti šokių stilius. Reikėjo akylumo matyti, kas šiais metais vaikams bus per sunku, nes šokėjai yra nuo 7 iki 14 metų", - sakė I. Briazkalovaitė.

PELENĖ. Baleto solistei Emilijai Gaidauskaitei puikiai sekėsi judesiu atskleisti užguitos mergaitės nerangumą, savivertę, meilę skriaudžiamiesiems ir pagaliau - princesės orumą. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Deimantas rankoje

Pasak I. Briazkalovaitės, įgūdžiai skirtingose šokių mokyklose mažųjų artistų sambūriui ir padėjo, ir paįvairino spektaklį, ir truputėlį trukdė, nes per trumpą laiką pasidalinti viena ar kita patirtimi, prasiveriančiomis amato paslaptimis buvo sunkoka. Breiko šokėjai berniukai mokėsi klasikinio baleto, mergaitės - persivertimų ore kaip gatvės šokyje, bet vieni kitus papildė ir labai nuoširdžiai susibičiuliavo ir bičiuliaujasi.

Projekto vadovė šypsojosi, kad į klasikinį baletą daugelis vaikų žiūri kitomis akimis, šoka "kitomis kojomis". Kai kurie jų iki šiol net nežinojo, kur yra Muzikinis teatras, vadinasi, dalis giminės jame taip pat nėra buvę, todėl smagu, kad dabar jie atras šį teatrą.

"Daugelis sako, kad Pelenės vaidmuo yra sunkiausias, bet, mano galva, sunkiausia buvo pamotės dukroms, kurios turėjo ne tik tobulinti savo kūno linijas ir klasikinio šokio judesius, bet joms kliuvo ir didelė aktorinio meistriškumo našta. Teko išmokti šokio ritmu reikšti charakterį, stiprias emocijas, kalbėti akimis, gestais, veido mimika", - sakė I. Briazkalovaitė.

Anot jos, su profesionaliais baleto artistais, kurie sutiko su Ingos beprotiška vadinama idėja ir sutiko dalyvauti, buvo dirbama atskirai - jie kaip cementas plytas "surišo" spektaklį ir tarsi pakylėjo mažuosius šokėjus į aukštesnį lygį. Šis projektas padovanojo šokio pionieriams didelę svajonę.

"Iš tikrųjų jie dar nesupranta, ar galimybė šokti didžiojoje scenoje - tai deimantas, rastas per vieną dieną, ar tai reiškinys, procesas, kuriame kai kurie dalykai tobulinami ne vieną mėnesį. Pasižiūrėjus į pradinį tašką, kai susirinkome sausio mėnesį, ir palyginus su tuo, ką vaikai daro dabar, yra iš tikrųjų didelis skirtumas", - sakė šokėjėlių "auklė" Inga.

Atsigirdo, jog kitų šokių kolektyvų vadovai apie projektą atsiliepė palankiai, sakydami, kad vienas dalykas yra dalyvauti kokiame nors festivalyje, vykstančiame Palangoje, Vilniuje ar Balbieriškyje, ir visai kas kita - kurti vaidmenį, personažą, persikūnyti, repetuoti, stebėti, kaip dirba kiti. Tai - bendra kūryba, ir vaikas negali suklysti, matydamas, kaip jo bendraamžiai stengiasi, ir atsiranda bendrumo jausmas. Visi turi būti už vieną, ir vienas - už visus.

"Aišku, labai smagu, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys sutiko su šia avantiūra, Kultūros ministerija projektu ne taip tvirtai tikėjo. Tai, kad žiūrovai veržiasi į premjerą, rodo, kad mūsų kultūrinei visuomenei tai įdomu", - sakė I. Briazkalovaitė.

PIKTOSIOS. Pelenės pamotę vaidinusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro artistė Pranciška Kurmanskienė smagiai jautėsi šėldama su "savo" išpaikintomis dukromis.

Iš vaikystės vizijų

"Mano gera draugė Inga patikėjo mano kūrybingumu, ir pakvietė dalyvauti projekte. - sakė Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės vykdomoji direktorė Vaiva Jokužytė, debiutavusi kaip scenografė ir kostiumų dailininkė.

Vilniaus dizaino kolegijoje studijuojanti taikomąją fotografiją V. Jokužytė sakė, jog fotografijai taip pat reikalingas režisūros, spalvų derinimo, šviesos nustatymo išmanymas. Taigi kurti scenografiją nebuvo itin sudėtinga, tik reikėjo išmokti daugybę terminų, žinoti, kur kas padėta ir kaip manipuliuoti dekoracijomis. Išmoko ir teatrinio žargono.

"Spektaklio scenografija grįsta minimalizmo principu, nes šoka per 70 dalyvių, ir daiktai neturėjo jiems trukdyti. Pasitelkėme projekcijos metodą, kad vaikai susivoktų veiksme. Vaikus labiausiai pradžiugino ryškios, kontrastingos kostiumų spalvos, pavadinčiau tai spalvų terapija", - sakė V. Jokužytė, dalyvavusi butaforininkų darbe, teatro siuvykloje, padėjusi pridėti kokią detalę, lanksčiusi, kūrusi karūnas su burbuliukais, lengvas Pelenės kurpaites, kurios turėjo atrodyti stiklinės.

Kai kurie nurašyti daiktai, baldai, senasis palikimas iš buvusių spektaklių buvo perdažyti, atnaujinti ir sugrąžinti į sceną. Spektaklyje stūksanti įspūdinga krosnis naudojama iš senų laikų, kai Vaiva, pati dar vaikas, lankėsi teatro spektakliuose.

Scenografė sukūrė laikrodžius, gatvės šokio aistruoliai laksto po sceną su rodyklėmis. Kostiumai - juodi, kad jie būtų ne tiek matomi, kiek pats judesys. Profesionaliems šokėjams taip pat buvo sukurti nauji kostiumai.

V. Jokužytė sakė, kad prie vaikų kostiumai lipte prilipo, atrodė kaip nulieti, ir tai įvyko dėl to, kad, tarkime, Pelenė savo šokio išraiška turėjo iš vargo bitės išaugti į princesę, pajusti metamorfozę. Kostiumai buvo siuvami laisvesni, kad padidinti tiktų ir jiems paaugus.

Apgalvota, kokias žėrinčias šukuosenas daryti vaikams, kaip parinkti skoningą ir saikingą makiažą.

"Manęs draugai klausė: "O kas tau iš to projekto?" Iššūkis, įkvėpimas. Suvokimas, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma. Vaikams taip pat stengėmės įpūsti norą atskleisti savo talentą, ugdyti charakterį, kad galbūt vieną dieną jie taptų Muzikinio teatro artistais", - sakė Vaiva.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder