Kalbamės su dailininke Ona Šimaityte-Račkauskiene.
- Kuo Jums buvo įdomi praėjusi savaitė?
- Šiomis dienomis mano kūrybos darbų paroda atidaryta tėviškėje. Šį ekslibrisų rinkinį padovanojau Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
- Ar šioje parodoje dauguma ekslibrisų yra premijuoti? Ar tarp jų esti labai Jums brangių?
- Yra. Jie kurti Lietuvos mokyklos 600-osioms metinėms. Kodėl? Šiai datai skirtame tarptautiniame ekslibrisų konkurse dalyvavo 300 dailininkų iš 28 pasaulio valstybių. Iš viso vertinimui buvo pateikta 600 ekslibrisų. Du iš keturių šiai progai sukurtų ir premijuotų ekslibrisų yra skirti panevėžiečiams mokytojams Vytautui Baliūnui ir Pranui Tamošiūnui.
- Kokia Jūsų mėgstamiausia kūrybos sritis ir temos?
- Labiausiai prie širdies - mažoji grafika, nedidelių formatų ofortai, monotipijos, ekslibrisai. Esu gimusi Aukštaitijos lygumose, kur medis ir krūmas - vienintelis papuošalas. Iš vaikystės išsaugojau meilę kaimui, todėl mano darbuose daug kaimo motyvų. Tai - nugriautos sodybos, išnykę kaimai, mirusios upės, medžiai, po pasaulį pasklidę žmonės ir paukščiai.
- Turbūt kelio į meną pradžia taip pat susijusi su sodžiumi?
- Skulptorius Juozas Zikaras, jo darbai, jo šeima - tai mano kelio pradžia. Greta mano kaimo buvo skulptoriaus gimtinė. Jo dukra Alytė atvažiuodavo į tėvo trobelę. Ji ir prišnekino važiuoti mokytis menų į Kauną. Aš ir gyvenau Kaune, Alytės šeimoje. Po to baigiau Vilniaus dailės institutą. Kai vyksta ekslibrisų konkursai, skirti skulptoriaus atminimui, visuomet dalyvauju. Jaučiu norą ne tik atsidėkoti, bet tuo pačiu gera sugrįžti į vaikystę.
- Jūs Klaipėdoje gyvenate tik dešimt metų. Kuo buvo įdomus šis laiko tarpsnis?
- Prisipažįstu, kad šiame krašte neprigijau. Kol nebuvau mačiusi jūros - ją piešiau, o dabar - ne. Bet Klaipėdoje pamačiau spalvas - pradėjau kurti monotipijas. Iki tol mano kūryboje buvo tik juodos ir baltos spalvos grafika. O šiemet Rusnėje "atradau" akvarelę.
- Kodėl Rusnėje?
- Čia vyko pleneras. Jau antrus metus dailininkus suburia liuteronų evangelikų pastorius Gintaras Pareigis. Gyvenome zakristijoje. Nors buvo minimalios sąlygos, bet tai netrukdė kūrybiškai dirbti. Tuo labiau, kad pastoriaus žmona Renata skaniai virė valgį, o gamta tiesiog sutverta džiaugtis ja ir perkelti jos lopinėlius ant balto popieriaus lakšto. Rusnėje daug gandrų. Vienas man net "pozavo". Nors paukštis buvo labai kantrus, bet man vis nevyko įkvėpti jam gyvybės akvarele. Ir šiandien džiaugias širdis prisiminus Rusnę, pastoriaus šeimos nuoširdumą, salų salelių peizažą ir įkvėpimą.
- Kokie pomėgiai padeda atgaivinti sielą?
- Studijų metais įsimylėjau kalnus, buvau prisiekusi alpinistė. Šviesiausios valandos yra praleistos kopiant į kalnus. Be grafikos, dar malonu sukurti žaislą. Tiesa, prieš porą metų pradėjau rašyti eilėraščius. Kai netekau gimtojo sodžiaus, pajutau, kad ne viską galiu nupiešti.
- Ar turite svajonę, kurią žutbūt norėtumėte įgyvendinti?
- Labai norėčiau surengti kūrybos parodą, skirtą savo gimtajam sodžiui. Aišku, ji būtų tėviškėje.
- Jeigu būtų fantastinė galimybė ką nors gyvenime keisti, ką keistumėte?
- Nieko. Tik neatsisakyčiau kalnų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą