Klaipėdos Balsio menų gimnazijos aštuntokė Greta Liekytė - apsigimusi grafikė. Bent jau taip sako jos mokytojai, iš pradžių negalėję patikėti, kad dar maža mergaitė taip išradingai, įsijautusi galėtų piešti.
Įdomu, kas jaunosios meistrės ranką vedžioja. Kaip muzikantas turi absoliučią klausą, taip Greta turi regimąją atmintį ir linijos pojūtį", - sakė pedagogė Jūratė Kavaliauskienė.
Tai iš mažens, kaip vunderkindas Paganinis stryką - vedžiojai linijas anglies gabalėliu?
Dar vaikystėje, paėmus mamos lūpdažį, pajutau, kad man reikia piešti. Tušu ištepliojau daugybę sienų, tada mama spėjo, gal turiu kokių gebėjimų. Lankiau daugybę dailės būrelių visame mieste, o jau šešerių metų žinojau, kad stosiu į šią mokyklą.
Surinkau geriausius vaikystės natiurmortus... Bet labiausiai mėgstu piešti žmones, taip pat ir fotografuoti. Žmonių akys man gražesnės už katedras. Stabdau juos gatvėje, prašydama papozuoti, o ir lengvai įsimenu bruožus.
Kokie tavo santykiai su mokytojais?
Su pirmąja mokytoja labai pykomės dėl religinių įsitikinimų; eretikė buvau, netikiu Dievą, o paskui labai susidraugavome ir supratome viena kitą.
Dabar mokytoja Irena Kačenauskaitė man - didžiausias autoritetas, ji mane išmokė visokių technikų, ji mane paskatino išbandyti grafiką, kuri mane įkvėpė. Nes į grafiką gali sudėti daugybę minčių, kaip vaizdajuostėn.
Šiaip manęs žiauriai nemėgsta ne vienas mokytojas. Tik ateinu į klasę, ir ant manęs rėkia. Visada klausinėja dalykų, kurių nežinau. Šiaip iš visų mokytojų pasiimu, ką jie turi geriausio, gerbiu proto bokštus. 
O sykį vienas mokytojas atėmė iš manęs piešinį ir paklausė: "Kokia čia bjaurybė?" O kai atpažino savo šaržą, labai supyko. Bendrųjų disciplinų mokytojai mato, kad taip noriu piešti per pamoką, net ranka dreba, ir jie atlaidūs: "Na, piešk jau, piešk"...
Paauglystė - audringas periodas. Ar tau svarbu draugai, įvaizdis?
Esu labai maištinga ir niekada nenusileidžiu, ginu savo nuomonę iki paskutinio lašo, net kai būnu neteisi. Mane labiausiai siutina, kai žmonės vaidina geresnius, negu yra, visa, kas nenatūralu.
Draugauju tik su "dailiokais", kurie žino mano darbus, o aš - jų, tai pakankamai siauras ratas. Neturiu įgeidžio puoštis, darkytis, visus pinigus išleidžiu dailės reikmėms, ne drabužiams.
Kai kurie bendraamžiai stengiasi išsiskirt iš kitų, ir man labai juokinga, kai dešimties metų vaikas vaikšto "ant aukštų kulniukų" ir prisidažęs. Įvaizdis neišgelbės, jei neturi talento, drąsos ar tikrų draugų.
Papasakok nuotykį, na, kaip medžioji kadrą ar subjektą?
Per praktiką piešdavom turguje, tai bobutės gaudydavo mane ir klykdavo, kad aš joms nemoku pinigų už pozavimą. O kitos kiaušinių prikraudavo ar gėlių.
Anksčiau darydavau ir grafitus. Tai buvo ekstremalus menas; sprukdavom nuo policininkų, šokinėdavom nuo stogų. Ir kartais labai gražių dalykų pripaišydavom ant sienų, sukurdavom tarsi kitą miestą...
Aš nemėgstu kelionių, man patinka savas miestas ir bastytis po tas pačias vietas, nenoriu niekur iš čia išvažiuoti. Man ir čia pakanka išgyvenimų.
Turbūt skaitei menininkų biografijas; didieji miršta skurde...
Mano darbus daug kas prašė parduoti, bet aš neparduodu. Kaupiu juos parodai, o kai baigsiu Dailės akademiją ir iš to gyvensiu... O kad menininkai skurde gyvena - tai žiūrint koks tas menininkas.
Reikia tvarkyti savo gyvenimą, kad nedegraduotum. Aš visada turiu idėjų. Kartais žmonės prašo padėt sukurt kokią reklamą, dabar galėčiau iš to prasimanyti pinigų arba Palangos bulvare piešti šaržus (man nėr "žemų" dailės žanrų), bet daugiau laiko skiriu mokslams.
Jau žinai, kas tai yra įkvėpimas ir kūrybinės krizės?
Įkvėpimas užplaukia naktį, ypač po grafikos parodų, kai grįžtu sukrėsta ir iškart noriu piešti - pralenkti tuos gabius žmones. Ir tos mintys auga, veliasi kaip plaukai. Prieš peržiūrą, būna, piešiu po penkias naktis iš eilės, po to būna labai bloga...
O kūrybinė krizė ištiko šiais metais nuo rugsėjo pirmos; norėjosi piešti, bet nebebuvo ką. Man buvo depresija, ir aš labai bijojau, ką darysiu, jeigu nebegalėsiu piešti. Bet po poros mėnesių nuėjau į parodą ir atsigavau.
Sunkiausia diena? Kasdien po penketą minučių būna sunku, kai atrodo, kad viskas baigsis, iš nuovargio. O laimingiausia, kai prie manęs prieina mokytojas, kuris man nedėsto, ir pagiria darbus, ir kreipiasi vardu.
Ką darai, kad pasiektum savo didįjį tikslą?
Aš nesu garbėtroška, nevaizduoju, kad triūsiu kaip katorgininkė. Man atrodo, kad menininkai yra tie žmonės, kurie ne specialiai tai daro, o jiems tiesiog reikia piešt ar dainuot. Su tuo gimstama. Kitaip gali išeit iš proto arba dvasiškai išsigimti.
Ir man atrodo, kad meno kūrinius galima parduoti tik tiems, kurie juos supranta, o ne perka bet kokius epigonus. Žaviuosi senaisiais dailininkais ir senovinėm priemonėm. Man patinka išvargt, ir tas jausmas, kai gimsta darbas - truputį iš skurdo, truputį iš skausmo ir nevilties.
Jeigu reikėtų pasirinkti - menas ar meilė?
Mano vyras bus menininkas. Aš tai gerai žinau. Jeigu būtų koks mokslininkas ar chemikas, nesuprastų, kaip tu gali dvi paras piešti, neišeidama iš namų. Ir kad reikia vienai pabūti.
Taip, aš turiu pirmąją meilę, ir ji mane dar labiau įkvepia. Ne tai, kad nori jam pasirodyti, bet tas jausmas toks, kad norisi jį įamžinti. Meilė suteikia ir daug skausmo, kuris man padeda piešti.
Apie ką svajoju? Apie milžinišką Klaipėdos panoramos grafikos darbą. Kur jį dėsiu? Kai padarysiu, ir sužinosiu.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą