Iš arčiau
"Šiandien, prieš pat naujo I. Simonaitytės bibliotekos pastato atidarymą, jaučiuosi dvejopai. Skaudu, kad ne pats įgyvendinau savo svajonę, ir džiugu, kad sulaukiau šio įvykio, kad turiu garbės dirbti jau naujame, moderniame pastate", - sako buvęs ilgametis I. Simonaitytės bibliotekos direktorius, dabar knygrišys, 80-metis Valentinas Malūkas.
Naujas Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos pastatas bus iškilmingai atidarytas pirmadienį. Šios iškilmės uostamiestyje pradės Nacionalinės bibliotekų savaitės renginių maratoną.
Knygrišybos išmoko gimnazijoje
Knygrišys V. Malūkas šventinę savaitę, kaip ir kasdien, klijuos skaitytojų sugadintas knygas. "Kartais vieną knygą visą dieną tvarkau. Būna lapai išplėšyti, reikia juos atšviesti, į senųjų vietą įklijuoti. Nugarėles su specialia lipnia juosta suklijuoju, jei riekia - virvele perrišu. Paskui su presu suspaudžiu", - pademonstruoja savo darbą vyriausias bibliotekos darbuotojas.
Pašnekovas prisimena, jog knygrišybos išmokęs dar gimnazijoje, gimtajame Kaune besimokydamas. "Nežinai, kada kokių žinių prireiks", - pastebi V. Malūkas.
Karjera per 3 metus
Baigęs tris lietuvių kalbos ir psichologijos specialybės kursus Vilniaus pedagoginiame institute, V. Malūkas 1950-aisiais į I. Simonaitytės biblioteką buvo priimtas dirbti vyr. bibliografu. Tais pačiais metais jis tapo direktoriaus pavaduotoju Mokslo skyriui.
"Pokario laikais labai trūko išprususių žmonių. Nors bibliotekininkystės neišmaniau visai, tačiau turėjau tiek entuziazmo, kad dirbdavau dieną naktį. Labai padėjo susivokti šioje srityje stažuotės. 1953 m. pradėjau eiti bibliotekos direktoriaus pareigas", - prisimena staigų kopimą karjeros laiptais V. Malūkas.
Du bibliotekos projektai
Vos pradėjęs dirbti I. Simonaitytės bibliotekoje, kuri tuomet aptarnavo ne tik Klaipėdos miestą, bet ir 16 aplinkinių rajonų, direktorius svajojo apie naujas erdvias patalpas.
"Bibliotekai buvo skirtos mažytės patalpos P. Cvirkos gatvėje (dabar Turgaus g., "Hansa bankas"). Mes jose iš karto netilpome, tad skyriai buvo išbarstyti per visą miestą. Vėliau pavyko įkelti koją į pastatą Herkaus Manto gatvėje, įsitaisyti jame, tačiau ilgainiui ir ten tapo ankšta. Nauja biblioteka buvo mano svajonė", - atsidūsta V. Malūkas.
Jam vadovaujant buvo parengti net du naujos bibliotekos projektai. Buvo sumanyta statyti naują bibliotekos pastatą senamiestyje, stadione priešais Dailės parodų rūmus. Tačiau pasirodė, kad ta teritorija - per maža. Tada parengtas priestato projektas, išaugęs į modernų bibliotekos pastatą šalia senojo statinio.
"Priestatų statyba anais laikais buvo madinga, nes ją finansuodavo iš kapitaliniams remontams skirtų biudžeto lėšų, kurių niekada netrūkdavo. Bet statybinių medžiagų trūkdavo, tad darbai strigo..." - prisiminė sovietmečio bėdas buvęs I. Simonaitytės bibliotekos direktorius.
Grąžintų priverstinį skaitymą
Ilgametis bibliotekininkas su šypsena prisiminė sovietinės bibliotekos laikus.
"Biblioteka buvo savotiškas politinis švietimo centras. Įvykus TSKP CK suvažiavimui, bibliotekoje turėdavome įrengti stendą su to suvažiavimo naujienomis, buvo atiduodama duoklė ir Leninui, ir Stalinui, ir kitiems. Komisijos tikrindavo, ar šis darbas dirbamas", - pasakojo V. Malūkas.
Vis dėlto buvęs direktorius mano, jog tuomet ir pažangių iniciatyvų buvo. "Pavyzdžiui, priverstinis skaitymas. Didelių įmonių darbuotojai kas kažkiek laiko turėdavo kelti kvalifikaciją. Kad pasiruoštų komisijos patikrinimui, kiekvienas suvirintojas turėdavo pasidomėti ir paskaitinėti savo srities literatūrą. Šiandien bibliotekos skelbiasi kuriančios informacinę visuomenę. Tačiau, kai aš pažiūriu per televiziją laidą "Klausimėlis" - verkti norisi. Galvoju, kad bibliotekoms ir kitoms institucijoms dar labai daug ką yra veikti", - įsitikinęs V. Malūkas.
Bibliotekininkystė - ne specialybė
"Anksčiau mes bibliotekininkams organizuodavome net fizikos naujienų seminarus. Atvažiuodavo koks puslaidininkių specialistas ir aiškindavo šio mokslo naujoves. Bibliotekininkas turi išmanyti ir šią sritį, kaip kitaip jis suteiks informaciją skaitytojui.
Mano nuomone, bibliotekoje turėtų dirbti įvairių specialybių žmonės, savo srities žinovai. Bibliotekininkystės mokslas, kurį ir man pačiam teko neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universitete, labai paviršutiniškas, nesuteikiantis gilių žinių", - išsakė savo radikalią nuomonę pašnekovas.
Jaudina literatūros klasika
Prabilęs apie knygas, V. Malūkas net susigraudina. "Visą gyvenimą mane žavi ir jaudina Viktoro Hugo knygos. Man artima šio rašytojo pozicija, kad blogį galima įveikti tik gėriu", - sako bibliotekininkas ir šiek tiek virpančiu iš susijaudinimo balsu papasakoja romano "Vargdieniai" epizodą, kai kunigas prieš policiją išteisina šventyklos brangenybių vagį. Ir šiuo savo poelgiu pakeičia piktadario gyvenimą.
V. Malūkas prisipažįsta mėgstąs skaityti lietuvių literatūros klasiką - Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Ievos Simonaitytės kūrinius. "Daugelį rašytojų teko asmeniškai pažinti, bendrauti. Antanas Venclova buvo didelis eruditas, nors nesugebėdavo šampano atkimšti. Juozas Baltušis baisiai gindavo jaunimą, sakydavo: "Jei kritikuoji jaunimą, pasižiūrėk į save - koks senas esi", - linksmais prisiminimais trykšta pašnekovas ir konstatuoja, jog šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nėra tokių žvaigždžių.
"Gal tik Jurga Ivanauskaitė, dar vienas kitas. Sakoma, kad plyšta labiausiai skaitomos knygos. Man daugiausiai tenka klijuoti detektyvus, mano bendrapavardžio bei tolimo giminaičio Edmundo Malūko knygas. Tai yra paviršutiniška, pramoginė literatūra, nėra joje kas už dūšios sugriebtų. Bet aš ir ją paskaitau. Vis svajoju paskaityti D. Brauno "Da Vinčio kodą", bet biblioteka turi nedaug egzempliorių, vis nesulaukiu", - skėsteli rankomis knygrišys Valentinas Malūkas.
Jurga PETRONYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą