Jubiliejiniai Maironio metai jau nuvilnijo, palikdami minėjimų, parodų, knygų, publikacijų ir kitokių atminimo ženklų šleifą. Tik niekaip negaliu suvokti, kaip pamiršome Gediminą Jokūbonį ir juodžiausiais brežnevinio sąstingio laikais jo sukurtą ir Kaune pastatytą monumentą Maironiui. Čia pirmiausia priekaištas pačiai sau, nes iš paties menininko lūpų esu girdėjusi ne vieną pasakojimą, kaip buvo kuriamas paminklas poetui. Visas procesas - nuo sumanymo iki monumento įkurdinimo Kauno rotušės aikštėje - trukęs 15 metų.
Ir staiga, nelauktai netikėtai, apie save pačiu paradoksaliausiu būdu priminė pats paminklo autorius. Tiksliau, dr. V.Venckevičius, „Kauno dienoje“ (vasario 22 d.) paskelbęs net dvi kuriozines klaidas, aptiktas Lietuvos maironiečių draugijos išleistoje knygoje „Maironio kelias“ (Panevėžys, 2012). Ten po Maironio ir Vytauto Didžiojo paminklų nuotraukomis nurodyta: skulptorius Vladas Vildžiūnas (!). Kažin, ar jau apsivertė prieš šešerius metus anapilin išėjęs skulptorius karste? Garsiausias Juozo Mikėno mokinys, pirmojo granitinio paminklo Lietuvoje kūrėjas, trisdešimt šešerių - jau sąjunginės Lenino premijos laureatas. Tai apie jį bendramokslis Juozas Kisielis yra pasakęs: „Jam nebūtų per daug ir Nobelis“.
Rusiškas Mironaitės reveransas
Pirmąkart mintis sukurti paminklą Maironiui šovė 1962 m. per poeto 30-ųjų mirties metinių minėjimą Rusų dramos teatre. Visą vakarą liejosi Maironio eilės. Mintyse regėjo jį susikaupusį sėdintį ant Šatrijos kalno, ant Keturių Kantonų ežero, Birutės kalno. „Maironis atrodė man susitelkęs skausmingoje vidinėje kančioje, dvasininko skraistė apglėbė jį, sulydė į monolitą“. Ir staiga... Rusiškai nuskambėjo Monikos Mironaitės deklamuojamos pažįstamos nepažįstamos eilės: „O, tam v liucerne / Zvali k večerne kolokola...“ Taip buvo išverstas „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero“. Tie „kolokola“ skambėjo taip dusliai, taip nesiderino su Maironio eilių muzika. Tą vakarą menininko vaizduotėje ir gimęs būsimojo paminklo kontūras. Vaizdavosi jį sėdintį, stambios dvasininko apdaro klostės turėjo teikti ramiai oriai figūrai dinamikos. Santūrios, vidinės, sunkios, kaip ir visas poeto gyvenimas, jo vienišumas. Tokia nepajudinama poezijos ir tautos meilės uola.
Padėjo „Motinėlė“ ir Leninas
Pirčiupių „Motina“, kurią autorius meiliai vadindavo „Motinėle“, atnešė jam aukščiausią to meto apdovanojimą - Lenino premiją (1963 m.) ir privilegiją dalyvauti konkurse Lenino paminklui Kremliuje. „Amerikos balsas“ kaipmat įgėlė, kad patys rusai nebesugeba to padaryti - kviečiasi lietuvius ir gruzinus.
Konkursą laimėjo Jokūbonis. Įkurdindamas vadą Kremliaus sodelyje, jo autorius pelnė TSRS dailės akademijos nario korespondento vardą. Su tokiais titulais jau galėjo pradėti kalbą apie paminklą Maironiui. Juolab kad ir puiki proga pasitaikė: TSRS kultūros ministerija visokeriopai pašlovintam dailininkui pasiūlė sutartį kūrybiniam darbui neįvardinta tema. Jokūboniui nė svarstyti nereikėjo: Maironis! Maskvėnams paaiškino: didis poetas, mūsų literatūros klasikas. Puiku, sako. Bet... buvęs ir dvasininkas. Ai, nieko čia tokio, Rustavelis buvęs šventasis, ir tai Tbilisyje stovi! Tik viena sąlyga: negalės to darbo apmokėti kaip paminklo, teks išsitekti su parodine sutartimi. Taigi paminklas turėjo atsirasti kaip literatūros muziejaus eksponatas po atviru dangumi...
Iš pradžių buvo 40 tonų monolitas
Ieškoti tinkamo akmens leidosi į Ukrainos Kliosovo karjerą. Skulptorius detaliai ir vaizdingai aprašė, kaip buvo atkirstas 40 tonų granito monolitas, kaip jį tempė 17 tonų sveriantis traktorius (o kiti stūmė), kėlė 25 tonų keliamosios galios kranas, kaip važiuojant namo subyrėjo vilkiko pavarų dėžė, ir kol ji buvo remontuojama Kaune, granito monolitas Baltarusijos kelyje prariogsojo dvi savaites, savo gabaritais užtverdamas beveik visą plentą. Įsiutusi Baltarusijos milicija taip ir nesužinojo, kam tas griozdas priklauso, o nustumti nuo plento neturėjo jokių priemonių...
Ne mažesni rūpesčiai laukė ir namie: kaip tą uolą pastatyti vertikaliai į darbinę padėtį? Sugalvojo paprastai ir genialiai: pririšus prie dviejų plytų krūvų lynus, staigiai truktelėti traktoriumi. Monolitas nuvirto taip, kaip ir reikėjo. Ir prasidėjo paskutinis, svarbiausias darbo etapas - skulptūros kalimas, jis užtruko pusantrų metų.
Granitas ir gipsas. Du likimai
Tą atmintiną 1977-ųjų gegužės rytą Jokūbonis su žmona išvažiavo į Kauną neramia širdimi. O jei Maironio ten nebėra? Gal paskutinę minutę kam užkliuvo - kad kunigas. Tačiau vos įsukę į Rotušės aikštę pamatė jį ryto saulėje. Pilkai dažyta fanerinė dėžė jau buvo nuimta. Šlifuotu paviršiumi slydo reflektuojanti šviesa nuo balto rotušės pastato. Padėjo prie pjedestalo daugybę puokštelių iš Vilniaus atsivežtų žibučių. Daugiau gėlių nebuvo.
Maironio name vyko Literatūros muziejaus atidarymas ir visas dėmesys, visos kalbos - tam muziejui. Maironio paminklas tik tarp kitko, neakcentuojant premjeros. Netrukus iškilmės persikėlė į Prano Ziberto šilko kombinatą, kur įteiktos literatūros premijos, liejosi oficialios kalbos. Bet ir vėl aplenkiant Maironį. „Vėlų vakarą, grįždami namo, dar kartą aplankėme Maironį. Lijo lietus, vanduo mažomis srovelėmis tekėjo per akmeninį poeto veidą ir atrodė, lyg jis verktų“. (Iš G. Jokūbonio atsiminimų knygos „Kai žaidė angelai“.)
...Visai netrukus į Raseinius nugabentas Maironio paminklo gipsinis originalas. Po 10 metų, minint Maironio 125-ąsias gimimo metines Raseiniuose, Betygaloje ir gimtajame Pasandrave, paminklo autorius pasidomėjo gipsinės išliejos likimu. Rajono vadai nieko nežinojo. Žinojo Kraštotyros muziejaus direktorė. Paminklas tebesąs profesinėje technikos mokykloje, tiktai apdaužytas - be nosies, ausų, išdurta akimi...
Vėliau gipsinis Maironis buvęs padėtas šlako sandėlyje, paskui ir iš ten išmestas. Ilgai („visą visiausią laiką“) stovėjęs lauke, talžomas lietaus ir sniego, vėjyje ir šaltyje. Mokiniai aprašinėjo, aplaupė, į tuščias ertmes pripylė šiukšlių. O 1990 m. per pavasario talką tai, kas liko iš gipsinio Maironio, buvo sumesta į kanalizacijos šulinį - nes jį reikėjo kuo nors užversti! Netrukus ta vieta buvo užasfaltuota. Beveik kaip filmuose apie mafiją - nusikaltimo pėdsakai patikimai paslėpti.
Lygiai taip pat „užasfaltavo“, ištrynė G. Jokūbonio vardą ir Lietuvos maironiečių draugijos išleistos knygos autoriai, šalia kurių pavardžių puikuojasi Maironio kunigų seminarijos ir Kauno Maironio universitetinės gimnazijos pavadinimai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą