"Prie žodžio "privaloma" yra minuso ženklas"

"Vakarų ekspreso" inf.

2012-09-13 21:01

Klaipėdos lėlių teatras atėjus rudeniui pradeda naują žaismingą sezoną. Jame netrūks naujovių. Naujo teatrinio sezono pradžią paskelbs režisierės Linos Beržinienės premjerinis spektaklis visai šeimai "Išdykusios spalvos" - muzikos ir spalvų dėlionė, žaidimas asociacijomis. Spektaklio kūrėjai siūlo žaisti be žodžių: garsas, muzika, spalva, forma, faktūra - tai informacija, padėsianti ir mažam, ir dideliam suprasti spalvotas istorijas.

Apie teatrą ir spektaklį kalbamės su režisiere Lina Beržiniene.

Antrasis spektaklis Klaipėdos lėlių teatre ir vėl šeimai. Kodėl?

Todėl, kad šeima ir yra svarbiausia. Vaikas vienas į spektaklį neina - eina su mama arba su tėčiu.

Kuo skirsis Jūsų spektaklis nuo kitų šiame teatre pastatytųjų, tarkim, nuo režisierės Gintarės Radvilavičiūtės "Žirafa su kojinėmis", Sigitos Bartulytės "Trys paršiukai" ar Karolinos Jurkštaitės "Labas, mažyli"?

Tikiuosi, kad mano spektakliai skatina žaisti. Aš viliuosi, kad mano spektakliai persikelia į namus ir į šeimą. Spektaklyje "Surask pasaką" mes žaidėm su daiktais, kurių yra pilni namai, bet galima žaisti ir su medžiagėlėmis - paklodėmis, anklodėmis, rankšluosčiais, skarelėmis, šalikais, mamos suknelės skvernu, senu vystyklu... Tie daiktai visada po ranka ir juose yra viskas, ko reikia žaidžiant.

Kaip nusprendėte, kad spektaklyje "vaidins" skudurėliai?

Svarbiausi gyvenime dalykai yra paprasti. Vaikui nereikia fantazijos riboti pliušiniais žaislais. Vaikui reikia tik iliuzijos, lygiai taip pat kaip ir suaugusiajam. Nereikia mums aukso rūmų - mums reikia tik šnabždesio apie juos.

ŠYPSENOS. "Aš tikiuosi, kad spektaklis nukeliaus į žmonių namus, veiduose ir širdyse ilgam apgyvendins šypsenas", - sako Lina Beržinienė.

Žiūrovas paprastai mėgsta žinoti, apie ką bus spektaklis. Galų gale, ko tikėtis einant į Jūsų spektaklį?

Spektaklis apie spalvas, apsigyvenusias medžiagėlėse, gyvenančias mums atpažįstamame pasaulyje.

Einant į spektaklį geriausia nieko nesitikėti. Aš tikiuosi, kad spektaklis nukeliaus į žmonių namus, veiduose ir širdyse ilgam apgyvendins šypsenas.

Jei Jūsų spektaklyje sėdėtų vien suaugusi auditorija, tikriausiai šį įvykį pavadintumėm sensacija?

Mano suvokimu, tai būtų normalu, bet mes skirtingai suprantame normas. Visi. Kiekvienas. Vienam norma griūti parduotuvėj ir trypti kojom, o kitam tai - sensacija.

Kas Jums pačiai įdomiausia kūrybos procese?

Savo vaizduotės reginį pamatyti realybėje. Vienaip tu įsivaizduoji ir kitaip atrodo, kai pradedi dirbti su aktoriumi. Aktorius - kitas žmogus, kitos rankos, kita vaizduotė. Jis pasiūlo visai kitus dalykus ir spektaklyje atsiranda tai, apie ką tu net nepagalvojai. Tai mane stebina. Todėl aš pati žaidžiu. Aš sėdžiu ir kartu žaidžiu, žadinu savyje vaiką, kuris laikas nuo laiko prisnūsta arba kartais pabunda bambantis...

ŽAIDIMAS. Režisierės manymu, galima žaisti ir su medžiagėlėmis - paklodėmis, antklodėmis, rankšluosčiais, skarelėmis, šalikais, mamos suknelės skvernu, senu vystyklu...

Kas svarbu režisieriui, kuriančiam spektaklius vaikams, šeimai?

Pirmiausia eina meilė. Jeigu jos nėra, tai nieko ir nėra. Nėra vidinio užtaiso. Jei nėra užtaiso, tai spektaklis neiššauna, tik pliurkšteli ir viskas. Na, kas yra tas režisierius? Tas, kuris atsako į klausimus: kas? kam? kodėl? Bet tai profesiniai dalykai, amatas. Režisierius visų pirma yra žmogus, kuris turi savo požiūrį ir jį bando išsakyt spektakliu. Režisiere gali būti ir bobutė, kuri iš suplyšusių kojinių siūlų mezga višteles ir stato jas ant palangės...

Jūsų asmeninė patirtis auginant sūnų, darbas edukacinėje erdvėje, aišku, davė labai daug, bet kas dar maitina? Kur semiatės kūrybinių sumanymų?

Visada maitina šaknys. Visada ir visus. Jeigu tos šaknys yra, tu kasmet turi ką duoti. Tai ne tik šeimos, bet ir tautos šaknys: tautosaka, folkloras, istorija... Aš, pavyzdžiui, užaugau šeimoje, kurioje vos tik sulipus į mašiną buvo dainuojama, bet pas kitus būna ir kitaip... Aš leidžiu sau gyvent. Leidžiu sau galvoti, ką noriu, leidžiu sau daryti, ką noriu...

Lina, Jūsų nuomone, ar žmogui, šeimai privalu eiti į teatrą?

Ne, neprivaloma. Niekas niekam nieko neprivalo. Čia yra mano nuomonė. Svarbiausia yra mylėti, o tai, ką tu mylėdamas nori duoti - čia yra svarbiausia. Jeigu tu vaikui nori duoti muziką, tai tu ją ir duodi. Jeigu nori duoti pyragą, iškeptą iš močiutės sodo obuolių, duodi pyragą. Jeigu jam nori nieko neduoti, tu jam neduodi nieko.

Aišku, aš norėčiau, kad visa Lietuva būtų ir graži, ir protinga, ir kultūringa, bet neprivaloma. Nes jeigu privaloma, tada stop. Prie žodžio "privaloma" yra minuso ženklas. Pasakyk vaikui, kad jam privaloma apsimauti kelnes, nesimaus, vargsi su juo pusę dienos. Bet jeigu paseksi pasaką apie tai, kaip kelnėms šalta ir kaip kelnės nori prisiglausti ir sušilti, apsimaus per dvi minutes...