„Galiu išduoti, kad prieš premjerą daugiau valgau šokolado“, - atskleidžia aktorė Vaiva Mainelytė (64), sukūrusi naują vaidmenį ką tik pradėtame rodyti spektaklyje „Lilijomas“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė žinomas vengrų režisierius Laslas Bagošis (Laszlo Bagossy).
„Visą laiką sėdžiu teatre, matau pro lango plyšelį saulytę, ir negaliu išeiti į lauką. Tik iš ryto eidama girdžiu, kaip paukščiai, kuriuos lesinau visą žiemą, atsidėkodami mane nulydi. Atrodo, va tuoj išeis premjera ir tada jau atsigriebsiu. Bet tada dar kažkas prasidės, arba - ne“, - prieš premjerą kalbėjo V.Mainelytė.
Aktorė prisipažįsta, kad ir daugybę metų vaidinus teatro scenoje prieš kiekvieną premjerą, susitikimą su teatro žiūrovais ima jaudulys. „Kai jaudulio nebebus, nebebūsiu ir scenoje. Be to neįmanoma, - įsitikinusi aktorė V.Mainelytė. - Man atrodo, kuo toliau į priekį, tuo didesnę atsakomybę jauti lipdamas į sceną. Kadangi jau turi savo mylimus žiūrovus, savo gerbėjus, kurie kiekvieną kartą iš tavęs kažko laukia. Šiame spektaklyje mano vaidmuo nėra pagrindinis. Aš vaidinu tokią geraširdę, bet nuolat bambančią moteriškę, kuri savo fotoateljė priglaudžia įsimylėjėlius - Lilijomą su mylimąja. Kadangi tas Lilijomas perėjūnas, nesirūpinantis nei savo šeima, nei nieku, ji juos maitina ir laiko pas save. Kartu ištisai bumba ir bumba. Juk būna taip besielgiančių žmonių. Šia prasme mano personažas yra įdomus, nes tokio tipažo moters man dar neteko vaidinti. Šiaip labai gera ir mūsų kompanija - daug kolegų, su kuriais malonu dirbti“.
Dar vienu aspektu V.Mainelytei buvo įdomu, nes teko repetuoti su kviestiniu vengrų režisieriumi. Kaip aktoriams sekėsi susikalbėti su režisieriumi per repeticijas? „Per vertėją, - sako aktorė. - Iš tikrųjų vertėjas buvo nuostabus, irgi turintis vengriško kraujo, nes jo tėvelis yra vengras. O į repeticijų pabaigą jau labai daug ką suprasdavome, režisierius irgi pradėjo mus suprasti“, - įspūdžiais dalijasi V.Mainelytė, išmokusi pasakyti ir keletą vengriškų žodžių ar frazių.
„Lilijomas“ - tai žinomiausia vengrų dramaturgo Ferenco Molnaro pjesė, vaidinta daugelyje pasaulio scenų. „Tai yra vengrų nacionalinė pjesė, kuri labai daug kartų pastatyta Vengrijos teatruose, pasauliniu mastu pagal šitą kūrinį buvo sukurti du filmai, opera, baletas. Tai - amžinos meilės istorija, kuri yra graudi, nors labai sunku pasakyti, ko šiandien reikia teatro žiūrovui. Manau, amžini jausmai lieka svarbūs tiek 19-ajame amžiuje, tiek 20-ajame, tiek 21-ojo pradžioje, gal tik skiriasi išraiškos priemonės ir leksika, - svarsto V.Mainelytė. - Visada visiems pritrūksta vienos dienos, vienos repeticijos. Tačiau palyginti labai greitai - per šešias savaites - buvo išgvildentas ir sudėtas šitoks kūrinys. Mane labai nustebino toks režisieriaus taktas, ramybė, jis niekada nepakėlė balso, kantriai, ramiai ir preciziškai viską sudėliojo. Kai repetuoji, kai pradedi įsijausti į savo vaidmenį, aišku, prisifantazuoji, kad tau būtų įdomu, nes jeigu tau nebus įdomu, tai ir žiūrovas su šalta nosimi išeis iš spektaklio“.
Aktorė neskirsto vaidmenų į pagrindinius ir antraplanius: „Buvo laikas, kai jaunystėje tekdavo vien tokie, kaip vadinama, pagrindiniai vaidmenys. Sudėtingumo atveju visaip būna. Kartais daug sudėtingiau geriau padaryti epizodą, nei ištempti per visą spektaklį pagrindinį vaidmenį. Betgi spektaklis susideda iš atskirų personažų, čia kaip mozaikoje, kaip gerame paveiksle kiekviena spalva yra reikalinga ir kiekviena turi savo funkciją“.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą