Projektas "Pasaulio lietuvių vienybės Karūna" skina kelią pajūryje - interviu su skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi

Projektas "Pasaulio lietuvių vienybės Karūna" skina kelią pajūryje - interviu su skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi

Gerb. skulptoriau, kaip žinia “Lietos“ labdaros fondo renginiai, vykstantys Pajūrio krašte „Pasaulio lietuvių vienybės Karūna“ projektui paremti, tęsiasi. Kaip sekasi juos organizuoti ir kaip juos priima žmonės?

Renginiai kol kas sekasi dvejopai. Kadangi vasarą žmonės poilsiauja, o be to miestuose, miesteliuose, labai daug švenčių vykstančių nemokamai, tai į mokamus renginius jie nesiveržia, nors mūsų organizuojamuose koncertuose dalyvauja žymiausi Lietuvos scenos meistrai.

Pagrindinis vasaros renginių tikslas - kuo daugiau žmonių, gyvenančių įvairiuose Lietuvos kampeliuose, supažindinti su šiuo projektu. Todėl ir pasirinkome tokias vietas, kuriose jie daugiausia buvoja. Tai kurortiniai miestai: Neringa, Palanga, Plateliai Be to, tą projektą pristatėme ir partijų sąskrydžiuose, vykusiuose gamtoje, kur suvažiuoja skyrių atstovai iš įvairių Lietuvos miestų, regionų ir t.t. Dabar ateis ruduo, žmonės grįš į įprastines savo vėžes, susitvarkys su derliumi, su daržais, ilgės vakarai, norėsis ir dvasiško peno pasisemti, todėl pagrindinius renginius planuojame pradėti rudenį, rugsėjo pabaigoje ir tęsti iki pavasario Žmonės, buvę mūsų renginiuose, projektą priimdavo labai šiltai, su paplojimais, žadėdami aktyviai prisidėti prie būsimų renginių organizavimo jų miestuose ir miesteliuose. Tikiuosi, kad taip ir bus.

O ar užteks lėšų, kurios bus surinktos vien koncertų metu? Gal turite kokį papildomą planą joms gauti?

Na, kol kas lėšų surinkome ne per daugiausiai. Kaip minėjau, koncertai nebuvo skaitlingi, o organizacinės išlaidos yra neišvengiamos, todėl tie renginiai turėjo daugiau agitacinę reikšmę. Be abejo, kad koncertų metu surinktų lėšų nepakaks to projekto įgyvendinimui, todėl darome visus žygius, kad prie to prisidėtų ir vietos verslininkai. Tam sutiko talkinti saivaldybių merai bei miestelių seniūnai, kurie priėmė pereinamąją ąžuolinę „Krivulę“. Bendri „Lietos“ fondo ir merų kvietimai, prisidėti prie šio projekto, jau keliauja po Neringos, Palangos, Gargždų, Kretingos, Skuodo savivaldybes, Platelių seniūniją, žada prisijungti ir Klaipėda. Vasarą užmezgėme ryšį su pramoninikų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu, kuris labai palankiai atsiliepia apie šį projektą. Be to, supažindinome su tuo projektu turtingiausius Lietuvos verslininkus, užsienio lietuvių bendruomenes, visuomenines organizacijas, Rotory klubus, partijas ir t.t. Viščiukus rudenį skaičiuoja. Pagyvensim – pamatysim.

Kaip matau, Jūs dabar tapote daugiau organizatoriumi nei skulptoriumi. Kaip sekasi derinti tuos du užsiėmimus, ar nesikerta, ar ne per sunku?

Klausimas tiesiog į dešimtuką. Kaip pradėjau kurti tą projektą, buvau skulptorius, o dabar kito kelio nėra, kaip tapti organizatoriumi – skulptoriumi. Tai nieko nuostabaus. Užsiimant skulptūra, ypač monumentaliąja, be organizacinių sugebėjimų praktiškai neįmanoma dirbti. Noriu, nenoriu, bet dalį savo kūrybinių galių turiu tam skirti. O užsigrūdinau toje srityje tarybiniais laikais. Kai 1977 m. buvau pašalintas iš LTSR Meno draugijos, už netinkamą darbų tematiką, be teisės dalyvauti parodose, gauti oficialius užsakymus, o tai reiškė be teisės įsigyti reikiamas medžiagas, gauti leidimą daryti užsakymus, turėti dirbtuves ir t.t. ir t.t. Ne, tuo metu privačios nuosavybės nebuvo, viskas priklausė liaudžiai, o liaudis – valdžiai... Tačiau aš sugebėjau sukurti, pastatyti įvairių darbų be visokių man nepriimtinų ideologijų, gal net daugiau už tuos, kurių kūrybinės temos valdžiai buvo priimtinos ir jie už tai turėjo atitinkamas privilegijas...

Nei vienas mano darbas į „Grūto“ parką nepakliuvo, o stovi altoriuose, šventoriuose, privačiose valdose, dabar jau - ir miestuose. Prieš kelis metus Kultūros ministerija yra suteikusi man meno kūrėjo statusą.

Kai aš kuriu, ar tai būtų skulptūrinėje, ar rašytinėje formoje, visas panyru į kūrinį. Šiuo metu gyvenu tuo projektu ir tai mane skatins visa savo esybe įsijungti į jo įgyvendinimą, be jokių išlygų, panaudojant visus savo sugebėjimus ir galimybes, nes tai yra idėja, kuria siekiu pastatyti savo tautai, gyvenančiai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų ilgalaikį vienybės siekiamybės simbolį, tuo labiau kad man talkina nemažas būrys projektui pritariančių žmonių. Žodį „siekiamybė“ sakau neatsitiktinai, nes monumento atsiradimas, be abejo, neužtikrins absoliučios vienybės, bus ir tokių, kuriems tai nerūpi arba tą simbolį mato kitokį... Tačiau tai jau jų reikalas, nes aš einu su tais, kurie - už, o ypač - ne žodžiais, o konkrečiu prisidėjimu ir tuo pačiu tikiu to projekto sėkme.

O kaip su visom tom meno tarybomis, komisijomis, konkursais, vyriausyb4s pritarimais ir t.t?

Na, čia jau kita tema, kuri su laisva kūryba nelabai turi ryšio. Per keturiasdešimt su viršum metų kūrybinio kelio, nė karto nesu dalyvavęs jokiam konkurse. Visada darydavau užsakovui savo paties pasiūlytus darbus, arba pagal užsakovo pasiūlytą temą, kuri man prie širdies. Aš nesakau, kad tie konkursai, komisijos, tarybos, tvirtinimai, leidimai ir t,.t. yra labai blogas dalykas. Kažkam gal net būtini. Tada jie jaučiasi tartum apsidraudę nuo įvairių netikėtumų, turi oficialius reguliuotojus, garantuotą sąmatą, valdžios palaikymą. Laimėję konkursą, gali nusiraminti, net susireikšminti. Pralaimėję paverkšlenti visuomenei, kad viskas vyko neobjektyviai, truputį patriukšmavę, tyliai dingti į užmarštį ir t.t.

Aš paprasčiausiai ėjau ir einu kitu keliu, išbandydamas buvusios ir dabartinės skelbiamos demokratijos galimybes, žmonių sąmoningumą, kalbėdamas su jais apie vienybę, apie asmenybės kūrybos laisvę , apie būtinumą visom išgalėm stiprinti savo valstybę, rūpintis jos ateitim, klestėjimu,nes be mūsų to niekas nedarys.

O kaip jums pavyko prišnekinti prisidėti prie to projeto sklaidos taip jūsų vadinamus „sparnuotosios“ traukos žmones – žymiausius Lietuvos scenos meistrus. Juk jie, būdami populiarūs, yra labai užimti: tai koncertai, tai filmavimaisi, tai gastrolės, tai...žvejyba...

Nežinau net kaip tai tiksliai paaiškinti. Matyt, čia ir vyksta pasitikrinimas, tos siekiamybės kažko aukštesnio, tauresnio, to supratimo ir noro atiduoti save Tautos vienijimo idėjai, vardan jos išlikimo , vardan anūkų, proanūkių, vardan tolimesnių kartų dvasinės stiprybės ir tikslo gyventi vardan Dievo ir Tėvynės, gyventi vardan tos Lietuvos... Be abejo, negalima atmesti ir tiesioginio to projekto vizualinio poveikio. Nes čia ne tik idėja, bet ir forma. Kūrinys tuo stipresnis ir įtaikingesnis, kurio idėja ir forma stipriau susilydo į neatskiriamą Vienį. Tai kiekvieno tikro kūrėjo siekiamybė. Ir jei kūrėjui tai pavyksta, tada jo sukurta forma traukia ir kitus. Matyt, tas suvokimas ir supratimas, matymas to Vienio ir suartina mus. Tokiu būdu surandi savo dvasios giminaičius.

O kaip miestų administracijų vadovai - Merai reaguoja į kvietimą prisidėti prie šio projekto, priimant pereinamąją „Krivulę“?

Ką aš sakiau prieš tai, liečia ir kitokio žanro menininkus, politikus, verslininkus, dvasininkus, sportininkus, įvairių sričių specialistus, senjorus, namų šeimininkes ir kt. Juk būti „sparnuotam“ – tai kiekvieno žmogaus siekiamybė, neišskiriant merų, tarybų narių. Aišku, kad ne kiekvienas sugeba tuos sparnus užsiauginti, o jei turi – tai sparnai sparnams nelygu… Būna sparnai, būna ir sparniukai…

Mano nuostabai, dar nei vienas, kurį kviečiau, neatsisakę priimti tos „Krivulės“ ir labia entuziastingai padeda ieškoti paramos galimybių, įskaitant ir kitus savivaldybės administracijos narius bei kultūros skyrių darbuotojus. Mat ta vienybės siekiamybės vizija daugiau ar mažiau gyvena daugumoje mūsų.

Jūs pasakojate nerealią pasaką,kuri apibendrintai skamba taip: kilo idėja, sukūriau „Pasaulio lietuvių vienybės karūnos“ projektą, išdrožiau ąžuolinę pereinamąją Krivulę, kuri reiškia žinią apie tą projektą, susitariau su miestų savivaldybės merais, kurie priimdami tą „Krivulę“ įsipareigoja padėti „Lietos“ fondui suorganizuoti specialius renginius lėšų rinkimui tam projektui įgyvendinti, pasikviečiau geriausius Lietuvos scenos meistrus, kurie sutinka dalyvauti tuose renginiuose, susitariau su žiniasklaida, kad propaguotų žinią apie tą projektą, pasikviečiau verslininkus prisidėti prie to ir t.t. Čia jau kažkoks grandiozinis spektaklis su nepatvirtintu scenarijumi.Kaip Jums tai gaunasi?

Gaunasi natūraliu būdu, išplaukiant iš mano gyvenimo, mąstymo, kūrybos konteksto. Kai visa tai yra ir tikėjimas tuo, ką darai, kai visa tai susilieja į vieną Vienį, tada prasideda spektaklis su nepatvirtintu scenarijumi. Pradžia jo kažkur mano gyvenimo ištakose, o pabaigą žino vienas Dievas, kuris jeigu leis, tai liūdna Lietuvoje nebus… nes aš turiu dar nevieną sumanymą, kurį norėčiau įgyvendinti savo gyvenimo pabaigos likutyje…

O gal galite pateikti kokių pavyzdžių, kuriuo pavyko įgyvendinti praeityje?

Nebūtų tų pavyzdžių praeityje, nebūtų darbų ir šiandien. Nežiūrint tų visų tuometinių draudimų, baudinių, represijų aš dariau darbus, kurie atitiko mano požiūrį į kūrybą, į gyvenimą, į tikėjimą, vidinę ideologiją ir t.t. Pvz.: 1977 m. Alytaus “Angelų sargų” bažnyčios šventoriuje-kapinėse pastačiau didžiulį ąžuolinį rūpintojėlį, kurį žmonės priėmė kaip savą - pastoviai nešdavo prie jo gėles ir degdavo žvakes.

1981 m. Alsėdžių bažnyčios šventoriuje pastačiau 5 m. ąžuolinį koplytstulpį, skirtą Sibiro kankiniams atminti, kuriame buvo pavaizduotas nenugalėtas kristus su Gedimino stulpais, dvigubu Vyčio kryžiumi. Taip išpildžiau pilietinę pareigą ir priesakus savo bendražygiui Mindaugui Tomoniui.

1982 m. Alytaus “Angelų sargų‘‘ bažnyčios šventoriuje-kapinės pastačiau 3 m. ąžuolinį krikštastulpį M.K.Čiurlionio motinai atminti, kurios palaikai buvo pervežti į Druskininkus tik po 50-ties metų po mirties. Tai mano dialogas su M.K.Čiurlionio paseka.

1984 Jurbarko šventoriuje pastačiau 5 m. ąžuolinį koplytstulpį šv.Kazimiero garbei.

1986 m.Tauragės bažnyčios altoriuose pastačiau skulptūras šv.Secilijai, šv.Juozapui, šv.Teresei ir t.t.

Tuo laikotarpiu religinė tema buvo draudžiama, tad bet kuriuo metu galėjau tikėtis bet kokių man nepalankių veiksmų iš tuometinės valdžios pusės. Ir susilaukdavau...

Kiek žinau, dabar Jūs prie „Lietos“ fondo įkūrėte dar ir laisvalaikio centrą „Kūrybos avilys“. Kaip sekasi, ar ne per daug tos veiklos?

“Kūrybos avilys“ jau du metus dūzgia „sparnuoto“ verslininko Anupro Mišeikio laikinai suteiktose patalpose Vilniuje, prie senų Sporto rūmų. Vaikų daugėja. Jų darbeliai nulipdyti iš molio vos telpa lentynose, o sienos nukabintos piešiniais. Aktyviai tame darbe man talkina dukra Skaistė Elena.

Kas liečia pavargimą tai kai darbas darbą veja nėra kada pavargti.Liepos mėnesio pradžioje išstačiau savo darbų parodą „Praeitis, dabartis, ateitis‘‘ seime. Palikęs tą parodą visą mėnesį savarankiškai dirbti, pats išvykau į pajūrį organizuoti renginius. Veiklos darant gerus darbus per daug nebūna, blogai kai jos būna per mažai. Kai stengiesi iš tikrųjų – tada ir Dievas padeda.

Jūs paminėjote dukrą Skaistę. Kiek žinau, ji jums talkina ir tuose paramos koncertuose, atlikdama kompozitoriaus Eugenijaus Nedzvedskio pagal Jūsų žodžius sukurtas dainas. Be to, sūnus Tautvilas yra „Karūnos“ projekto bendraautorius. Tai jau savotiška šeimyninė ranga...

Obuolys nuo obels toli nerieda... Dukra Skaistė pernai baigė Edukologijos universiteto menų fakultetą, neblogai sekasi tapyboje, turi gerų pedagogės savybių. O su muzika ir dainavimu draugauja nuo vaikystės. Mokėsi groti pianinu, smuiku, kuria savo dainas. Su sūnumi Tautvilu kartu mes dirbame nuo jo vaikytės. Jis – mano dešinioji ranka prie skulptūrų. Abiems vaikams aš linkiu kuo daugiau įkvėpimo, darbštumo, kantrybės ir sėkmės tame kelyje, nes menininko kelias nėra lengvas.

O ką norėtumėte palinkėti skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms?

Skaitytojams aš noriu palinkėti sveikatos, sėkmės jų darbuose, didesnio noro puoselėti tą mūsų Lietuvėlę, plačiau matyti visas mūsų tautos išlikimo pasaulio tautų žemėlapyje problemas, galimybes, ir be abejo, kam šis „Pasaulio lietuvių vienybės Karūna“ projektas patinka - paremti jį bent atėjimu į „Lietos‘‘ fondo ir jų savivaldybių organizuojamus renginius, kurie vyks artimiausiu metu: Gargžduose - rugsėjo 25 d., Skuode - spalio 2 d., Kretingoje - spalio 15 d., Klaipėdos „Švyturio“ arenoje - spalio 24 d.

Telydi Lietuvą vienybės dvasia.

Daugiau informacijos pie projektą - www.lietosfondas.lt

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder