Protėvių Velykos - su misterijomis, išdaigomis ir kūno puota

Protėvių Velykos - su misterijomis, išdaigomis ir kūno puota

"Vakarų ekspresas" pakalbino klaipėdiečius, kaip jie ruošėsi ir švęs šias Velykas.

Velykos, simbolizuojančios žmonijos nuodėmes išpirkusio ir nukryžiuoto Išganytojo prisikėlimą iš numirusiųjų - ryškiausia metų šventė krikščionims. Į šią pavasario šventę beveik kiekviena tauta įsipynė savo papročių bei fenomenų, o mūsų protėviai laikėsi apeigų, kurios šiandien galėtų sukelti nuostabą.

Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, pagonybės laikais lietuviai šventė lygiadienį, kiek vėliau ėmė manyti, kad tuo metu iš kapo arba skaistyklos išlindusios vėlės grįždavo į savo kaimo bažnyčią, kurią palikdavo tik po pirmosios perkūnijos. Profesoriaus nuomone, šis graudokas paprotys gražus tuo, jog vaikai buvo nuvedami į kapines, ir parodoma, kur yra jų giminių, senolių ir prosenelių kapai.

Vėlės buvo prisimenamos prasidedant naujam augmenijos ciklo ratui, ir tikint, jog visa, kas mirė, atgimsta.

Kai kurie krikščioniškų Velykų papročiai yra perimti iš žydų, iš Senojo Testamento, minint žydų pabėgimą iš Egipto nelaisvės ir 40-ies metų klaidžiojimą po dykumą - palapinių, arba pesach, šventę. Ji siejama su Velykomis, nes pagal legendą Kristus buvo nukryžiuotas dieną prieš ją. Pirmieji krikščionys Velykas šventė pagal Mėnulio kalendorių, laikydamiesi klajoklių žydų tautos tradicijų.

Misterijos - pažadinti miegaliams

Viduramžiais per didžiąsias šventes Europoje buvo itin populiarios bažnyčiose atliekamos misterijos - paslaptingos dramos religine tema. Žmonės buvo mažai raštingi, tad Šventojo Rašto, šventųjų gyvenimo, nukryžiavimo scenų vaizdavimai jiems darydavo didelį įspūdį.

"Lietuviai misterijose XX amžiaus pradžioje dar laikėsi papročio gyvai pavaizduoti Kristaus kančių kelią, stacijas. Kad naktį budintys bažnyčioje neužmigtų, lietuviai buvo sugalvoję visokių išdaigų bei atrakcijų. Ir kunigai tai toleravo. Viduklės, Nemakščių bažnyčiose dar visai neseniai buvo marionečių teatras", - sakė pokalbininkas.

Žemaitijoje ypač buvo pamėgtas reginys, kai prie šoninio altoriaus pastatytą Kristaus karstą visą naktį pakaitomis sergėję sargybiniai - jauni vyrai - apsirengdavo tariamai kariškomis uniformomis, apsiginkluodavo mediniais kardais. Kai kur tie sargybiniai buvo žmogaus ūgio mediniai romėnų kariai, padaryti taip, kad jų rankos, už virvutės patraukus, galėtų mosikuoti kardais. Profesorius jų yra aptikęs ne vienos bažnyčios varpinėje, išmestų rakandų krūvoje. Kariai galėjo būti nutapyti, popieriniai arba išpjauti iš faneros.

ATRAKCIJOS. "Lietuviai XX amžiaus pradžioje dar laikėsi papročio gyvai pavaizduoti Kristaus kančių kelią, stacijas. Kad naktį budintys bažnyčioje neužmigtų, lietuviai buvo sugalvoję visokių išdaigų bei atrakcijų. Ir kunigai tai toleravo. Viduklės, Nemakščių bažnyčiose dar visai neseniai buvo marionečių teatras", - pasakojo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Įdomiausia, kad šiuos sargybinius ir kitus susirinkusiuosius blaškydavo ir visaip jų dėmesį bandydavo nukreipti persirengėliai kipšiukais ir žydukais. Šie, pamatę, kad kuri moterėlė jau knapsi nosimi, po ja suskubdavo pakišti nudvėsusią varną, o vėliau - amoniako buteliuką. Močiutė šokteldavo ir visiems būdavo juoko. Kipšiukai karstydavosi prie vargonų.


Liaudies teatro artistai savo išdaigas tęsdavo ir po Prisikėlimo mišių, vykusių saulei tekant. Procesijai einant aplink bažnyčią kipšiukas ir žydukas eidavo priešinga kryptimi ir visokiais kūliavirščiais linksmino publiką.

Ką mes praleidome

Išnyko ir didžiosios Velykų laukimo savaitės papročiai. Pasak profesoriaus, ketvirtadienis prieš Velykas buvo vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju. Ankstų rytą, saulei tekant, atsikėlus reikėdavo išsimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų pusės, kad visus metus būtumei sveikas ir darbingas.

Namai tą rytą turėjo būti žali ir kvapnūs kaip miškas: žmonės atsinešdavo pataisų, miškauogių, bruknienojų, jais puošdavo ir velykinį stalą. Ūkininkai išprausdavo upelyje arklius, tvarte - paršelius, iššukuodavo aveles. Tvartą pabarstydavo skruzdėlyno šapais - kad prieauglis būtų geras, gyvulių užsiveistų kaip skruzdėlių.

Namai būdavo iščiustyti, švarūs, išvėdintos klėtys. Ketvirtadienio vakare kurdavo pirtį, pakurom iš kaimyno nugvelbdami malkų. Tai reiškė, tarsi jų atsineštumei iš kito, mitologinio pasaulio.

Didįjį penktadienį, Kristaus nukryžiavimo dieną, būdavo laikomasi griežto pasninko. Bažnyčioje buvo pagerbiamas kryžius, apdengiamas violetiniu vualiu. Komunija tą dieną, sutampančią su ankstyvosiomis vėlių velykėlėmis, nebuvo teikiama, vargonais negrota, nes buvo manyta, jog gali apsilankyti negerosios vėlės ir burtininkai. Šie būdavo vaikomi tarškynėmis, panašiomis į tas, kurios dabar naudojamos krepšinio varžybose.

SKIRTUMAI. "Didžiojoje Lietuvoje Velykų rytą žmonės keldavosi labai anksti ir skubėdavo į bažnyčią, kad spėtų į Prisikėlimo mišias ir pašventintų margučius. Liuteronams tą rytą buvo svarbu pasemti tekančio vandens, iš šaltinio arba iš jūros, ir parnešti į namus, nes buvo labai tikima to vandens apvalančia ir gydančia galia", - sakė etnologė Valerija Jankūnaitė.

Šeštadienį krosnyse būdavo gesinama ugnis. Vaikai būdavo siunčiami iš šventoriuje sukurto laužo parnešti kunigo pašventintos ugnies, kurioje deginti seni kryžiai. Šventą ugnį atnešdavo įspūdingai: vaikai - ant beržo kempinės, užnertos ant vielos, sukamos ratu, kad žaižaruotų. Į visas puses nuo kaimo bažnytėlės pasklisdavo judantys šviečiantys ugnies rutuliai... Net arkliais raiteliai pargabendavo ugnį. Dabar parsinešami tik pašventinti degtukai.

Pelenai būdavo išpilami į šulinį ar pelkę, kad nelaimės neatneštų. O tada jau šeimininkės puldavo kepti pyragų, virti kiaušinių marginimui.

Ant duonkepio statydavo ąsotėlį ar indą su druska, kuri, palikta iki Velykų pietų, tapdavo vaistu susirgusiems gyvuliukams. Ši druska taip pat būdavo įmerkiama į vandenį perkūnui griaudint, kad žaibas namų neuždegtų.

Laimė į namus

Kai Velyknaktis baigdavosi Velykų mišiomis, žmonės urmu skubėdavo iš miestelio namo, nes tikėdavo, jog tam, kuris pirmasis pasieks kaimą, visus metus geriausiai seksis darbai.


Šeima, susėdusi prie stalo, pasidalindavo pirmąjį margutį. Prieš tai dar jį pasukdavo, ir kur nukrypdavo jo smaigalys, iš tos pusės tikėtasi tą vasarą ateinant vyraujančių orų.

Velykų dieną niekas į svečius neidavo, prabuvus visą naktį bažnyčioje, galėdavo pasnūduriuoti. Jei ir užklysdavo kaimynas, šeimininkė nesibodėdavo jam numesti senus kailinius, sakydama: "Pažiūrėk, ar nėra naujų gyvių", taip užsimindama, jog tas nežino papročių.

Kitą dieną jau galėdavo lankytis pas kaimynus ir svečius priimti. Jauni vaikinai su gerais linkėjimais apeidavo trobas, šelmiškai pakalbindami merginas, kurios laukė piršlių. Išklausiusios dainų ir eilėraščių posmų, šios vaikinus vaišindavo margučiais ir sūriu.

Dar anksčiau buvo paprotys, kad merginoms svečiai rankas nuplaudavo, o trečiąją dieną jau merginos tuo pačiu atlygindavo, ir ne tiek to plovimo būdavo, kiek laistymosi vandeniu. Pas mus šis paprotys išnyko, nes šaltos tos Velykos, bet būnant Lenkijoje profesorius nepatartų ir dabar praeiti pro trobą antrąją jų dieną, nes būsi aplietas nuo galvos iki kojų - ten laistomasi kibirais.

Lietuvininkų Velykos

"Velykų šventimas Mažojoje Lietuvoje nedaug kuo skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos švenčių. Bažnyčioje taip pat vykdavo vaidinimai, tik - santūrūs, su biblinėmis scenomis", - sakė etnologė Valerija Jankūnaitė.

Didžiojoje Lietuvoje Velykų rytą žmonės keldavosi labai anksti ir skubėdavo į bažnyčią, kad spėtų į Prisikėlimo mišias ir pašventintų margučius. Liuteronams tą rytą buvo svarbu pasemti tekančio vandens, iš šaltinio arba iš jūros, ir parnešti į namus, nes buvo labai tikima to vandens apvalančia ir gydančia galia. Tada, šeimynai susėdus prie stalo, būdavo giedama, meldžiamasi, paskui nukraustydavo stalą, giesmynus, padengdavo kita staltiese, padėdavo valgius, o kai papusryčiaudavo, važiuodavo į bažnyčią.

Skyrėsi ir margučių marginimo paprotys: kiaušinį nudažydavo juodai, ir vašku tepdavo tas vietas, kurios turėjo likti baltos. Paprastai ant kiaušinių rasdavosi baltiški ženklai, mėgdavo piešti bažnyčią, užrašydavo "Aleliuja", "Sveiki sulaukę šventų Velykų" arba vardą žmogaus, kuriam dovanos kiaušinį. Prie bažnyčių senutės pardavinėdavo atvirukus su minėtais užrašais ir nupaišytais zuikiais su kiaušiniais.

Dar ir dabar Mažojoje Lietuvoje gyva tradicija, kai tėvai, išmarginę kiaušinius, sudeda juos į tiek lizdelių, kiek šeimoje vaikų, ir paslepia. Dar ir saldumynų įdeda.

Apklausa

Klaipėdietė Eugenija keliskart per savaitę užsuka į turgų, nes vartoja tik ekologiškus maisto produktus, tad ir kiaušinius dažo natūraliais būdais.

"Kiaušinius dažau su svogūnų lukštais, ąžuolo žieve, žolelėmis. Seniau dar dažydavome su kerpėmis. Dažai iš parduotuvės yra cheminiai, nesveika. Manau, kad kaimiški kiaušiniai yra sveikesni ir skanesni, todėl negaila daugiau sumokėti", - sakė Eugenija.
Tuo metu Marija prisipažino dėl laiko stokos kiaušinius dažanti su specialiais dažais iš parduotuvės, apklijuojanti lipdukais. Kadangi yra netikinti, jai Velykos - tai šeimos šventė, nes tada visa šeima susėda prie stalo, kalbasi, valgo, juokauja.

"Svarbiausia - ant stalo turi būti margučių, netikras zuikis, pyragas ir įprasta balta lietuviška mišrainė. Pas mus išlikusi tradicija per Velykas pasigaminti naminį alų - be jo nėra Velykų", - juokavo Jonas.

"Valgom skaniau nei kasdien. Turim tradiciją kepti įvairias bandeles, vištą. O sovietmečiu ant stalo būdavo tik mėsos, duonos ir kiaušinių, ir buvo labai skanu", - atviravo Veronika.

Tuo metu turgaus prekiautojas Juozas sakė Šv. Velykas švenčiantis vienas, tad nieko įmantraus ir negamina. "Kiaušinių nedažau, tik svarbiausiai, ant stalo turi būti vyno ir degtinės", - sakė jis.

"Šventos Velykos neatsiejamos nuo religijos bei tikėjimo. Man tai Dievo ir gamtos prisikėlimas. Per tokią šventę visada norisi šypsotis", - sakė pensininkas Jonas.

"Man kiekviena diena yra šventė, o Velykos religinė, tad ją reikia švęsti ramiai, būtina nueiti į bažnyčią su šeima", - teigė Aldona.

"Kiaušinių dažome daug, nes labai juos mėgstame. Vyras jų suvalgo 12 - tiek, kiek yra metuose mėnesių, nes kitaip metai bus nesėkmingi", - pasakojo Gintarė.

"Kiaušinių išvis nevalgau, nes turi daug cholesterolio. Dažau tik todėl, kad sukurtų Velykinę nuotaiką. Kai atvažiuoja anūkai sudaužome visus, bet taip pat nevalgo", - sakė Veronika.

Rita, taip pat nemėgstanti kiaušinių, sakė, jog suvalgo tik vieną kiaušinį dėl tradicijos su daug majonezo, bet dažo jų tikrai nemažai, nes važiuojanti į svečius, anot jo, būtina nusivežti margučių.

"Velykų rytą einame į bažnyčią, pašventiname ugnį ir vandenį. Grįžę iš bažnyčios sėdame prie stalo pietauti. Susidaužiame kiaušiniais. Tuom tradicijos ir baigiasi", - sakė klaipėdietis Jonas.

"Per Velykas atvažiuoja anūkai ir ridena kiaušinius savo pasigamintuose loveliuose", - kad atžalos puoselėja tokią tradiciją džiaugėsi Aldona.

 

 

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder