Proza skaitoma rudenį

Tradiciškai rašytojai prozą skaitė mokyklose per literatūros pamokas, prozininkai aplankė rašytojų Rimanto Černiausko ir Antano Ramono gimtines ir ten skaitė savo kūrybą. Vėl buvo paskelbtas trumpų prozos rašinių konkursas "Miškais ateina ruduo", kuriame galėjo dalyvauti visi norintys. Ir naujiena - šiandienos baigiamojo "Proza skaitoma rudenį", vakaro metu visi norintys galės dalyvauti žaibiškų rašinių konkurse: pagal keturias Donelaičio "Metų" eilutes per trumpą laiką parašyti vaizdelį. Visi laimėjusieji konkursus bus apdovanoti piniginėmis premijomis bei prizais. Paprašėme Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovą rašytoją Juozą Šikšnelį pasidalinti mintimis, kokiomis kūrybinėmis ir būties nuotaikomis gyvena mūsų miesto rašytojai.

Ar rašytojai viščiukus rudenį skaičiuoja?

"Neskaičiuoja. Ką tad veikia? Užkluptas tokio klausimo suklumpu, nes būdamas Klaipėdos raštininkų vadu net nežinau, ką jie veikia rudenį. Kažkodėl klausiančiajam atrodo, kad jeigu esi vadas - mažiausia, ką turi daryti, tai lindėti po kiekvieno skyriaus nario lova ir sekti, ką jis daro naktį, su kuo miega, kiek kartų per savaitę, o gal per metus mylisi. To neužtenka, vadas turi stovėti už nugaros, kada raštininkas sėda prie stalo ir kažką rašo. Žvilgčiodamas pro petį turi žinoti, ką kas rašo. Ir taip toliau, ir panašiai. Ir to dar neužtenka, nes privalu viską viešinti, kaip netikrų žvaigždūnų gyvenimai su pasimėgavimu viešinami interneto portalų geltonuosiuose puslapiuose. Prisipažįstu, aš kaip vadas nusikalstamai nesistengiu nei kelti skandalų, nei jų viešinti. Ką galiu padaryti, kad skyriaus nariai, kurie dar gali gerti, negeria iki žemės graibymo ir sąmonės netekimo, kurie turi antrąsias puses, nesidairo nei į kairę, nei į dešinę ir kasdien pareina į savo šeimos židinį. O jeigu kuris nuklysta, tai daro taip tyliai, kad nė šuo nesuloja. Ką, kokius faktus iš rašytojų gyvenimo viešinti? Ką jie pergyvena kurdami, kokie košmarai juos lanko? Kūrybos virtuvė niekam neįdomi, visi laukia garuojančio patiekalo - gatavo kūrinio. Skyriaus nariai, turintys paskyras snukiaknygėse - facebookuose, patys aktyviai viešinasi, kitam gal net nereikia publikacijų popierinėje spaudoje: įdeda į paskyrą kūrinį arba savo portretą ir laukia, kas nuspaus "patinka". Ilgai laukti nereikia, kaipmat atsiranda, kurie taip pasielgia. Ir žmogus išgirsta audringus plojimus. Jam dingojasi, kad ten, kompiuterio monitoriuje, slypi pats gyviausias, palankiai nusiteikęs, mokantis vertinti jo skaitytojas. Snukiaknygė tam ir sugalvota, kad dabartinio iškreiptų veidrodžių pasaulio vaizdą ne atkurtų, o dar labiau iškreiptų. Ir tai sekasi daryti šiam šėtono išradimui.

Taigi kuo užsiima Klaipėdos rašytojai? Vienu sakė esu tikras, kad jie negeria, nekaifuoja, netriukšmauja, nesivolioja patvoriais, neištvirkauja, nekeičia sutuoktinių, meilužių, nepriklauso netradicinėms religinėms ar seksualinėms mažumoms, nepasisavina valdiškų ar ES milijonų, nesikivirčija ir nesiteisia su kaimynais, netarnauja svetimų šalių žvalgyboms, neišdavinėja nei tėvo, nei motinos, nei savo šalies, kol kas neemigruoja, o svarbiausia, kol kas dar rašo. Kaip ir priklauso pagal pašaukimą. O štai ką rašo, sužinosime, kai parašys. O kada parašys? Kai parašys. Kentėkit ir laukit", - ironizavo J. Šikšnelis.