R. Nedzveckas: "Esu vienmylys..."

Sukaktis

"Teatre jaustis kaip namie privaloma, - rimtai sako Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Nedzveckas, šeimininkiškai braukdamas dulkes nuo stalo repeticijų kambaryje.

- Reikia nereikia aktoriai ateina į teatrą ir sėdi, diskutuoja, alaus atsigeria... Anksčiau, prieš rekonstrukciją, teatras buvo kompaktiškesnis, dabar žmonės jame labiau išsiskirsto", - nutęsia mintį pašnekovas, slėpdamas jaudulį prieš interviu, skirtą aktoriaus 60-mečiui.

R. Nedzvecko jubiliejus bus šį sekmadienį, liepos 23-iąją. Aktorius prisipažįsta pirmą kartą duodąs interviu spaudai apie save, o po pauzės taria: "Aš esu vienmylys. Manęs netraukia išbandyti viską. Su viena žmona nuo 1969 m. gyvenu, kitos nereikėjo. Nuo 1968 m. teatre dirbu, kitų darbų neieškojau.

O kaip vaidmenis kuriate? Juk scenoje tenka daug kuo pabūti.

Nu tai dievuliau tu mano, - atsidūsėjimu išsiveržia pašnekovo dzūkiška kilmė. - Scenoje tenka pabūti net banditu, bet, kad jį sukurtum, nereikia bankų plėšti. Yra pagalbinės priemonės - literatūra, bendravimas, konsultacijos, režisierius ant kelio užveda.

Kuris vaidmens kūrimo etapas jums pačiam įdomiausias: užstalinis darbas, repeticijos, spektaklis po premjeros?

Įdomiausia, kai pačiumpi, pajunti vaidmenį. O kai pagauni, nuo trečio ketvirto popremjerinio spektaklio - jau įdomu. Sunkiausia vaidinti tą, kurio gyvenimo būdą mažiausiai pažįsti.

Tačiau reikia žinoti savo galimybių ribas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad nesu herojinio plano aktorius. Man artimesni charakteriniai vaidmenys.

Bet kas, jei ne menininkai, ribas peržengs?

Kiekvienam savos ribos. Mergaitei, kuri visą vaikystę svajoja užaugusi būti aktore ir vaidinti princeses, ribų peržengimas yra suvokimas, kad ji gali vaidinti raganą...

Šiemet, pasitikdamas savo 60-mečio sukaktį, teatre sukūrėte aukštomis moralinėmis vertybėmis ir gyvenimiška išmintimi spinduliuojantį Joną Kukį V. Krėvės "Raganiuje". Atrodo, kad šis vaidmuo specialiai jums parašytas. Kuo išskirtinis jums šis darbas?

Iš tiesų Jono Kukio personažas man labai artimas ir jį sukurti nebuvo labai sudėtinga. Kur kas sunkesnis darbas buvo žemaičius mokyti dzūkiškai kalbėti, - juokiasi vienintelis dzūkas Klaipėdos dramos teatre.

Visos mano pastangos baigėsi tuo, jog pasiūliau geriau bendrine kalba vaidinti spektaklį. Nepavyko išaiškinti, jog dzūkavimas - tai tik bendraties keitimas ci.

Lygiai taip pat aš nesugebėjau žemaitiškai pasakyti žodžio "gondras", kai reikėjo pakeisti vieną veikėją spektaklyje "Trys mylimos". Atrodo, kas čia tokio, juk galima vieną frazę žemaitiškai išmokti, o neapsiverčia liežuvis nors tu ką.

Didžiąją gyvenimo dalį praleidote Klaipėdoje ir iki šiol jaučiatės labiau dzūkas?

Ne, jaučiuosi klaipėdietis. Tačiau niekas nemoka taip skaniai išrūkyti skilandžio, paruošti grybų kaip Dzūkijos moterys. O ir dzūkiškos ruginės niekas neaplenks.

Galbūt Dzūkijoje atostogaujate?

Ne, sugrįžtu į gimtas vietas tik kartą per metus tėvų kapus aplankyti. Ir Dzūkija dabar jau nebe ta... Viskas labai pasikeitė.

Sugrįžkime į teatrą. Dirbate ne tik aktoriumi, bet ir rekvizitininku. Kodėl?

Jei atvirai, tai dėl to mažo priedo prie nedidelės aktoriaus algos. Man nesunki ši atsakomybė. Man ne problema - ateiti anksčiau prieš spektaklį ir pasirūpinti jo daiktais, ir vėliau išeiti. Juk teatras - antri namai...