- Rita, šiais laikais teatras vaikams yra nepelninga sritis. Tačiau kodėl kuriate teatrą vaikams?
- Kai nusivyliau suaugusiųjų teatru, tuo didžiuoju vaizdu, ir atsigręžiau į mūsų mažiausius - vaikus, pradėjau ieškoti jiems tinkamos kūrybos, meninių jos perteikimo būdų. Kurti vaikams reikia subręsti, pačiai užaugti, kad galėčiau pamatyti, jog visas pasaulis telpa mažame prisilietime. Turbūt todėl mažiausias prisilietimas prie pasaulio ir yra toks tirštas, toks gausus kaip ir mano statomi spektakliai vaikams. Mažuosiuose dalykuose slepiasi dideli žodžiai, jausmai, užuominos apie pasaulį. Slepiasi, nes juos reikia atrasti, po truputį atskleisti. Būtent todėl kūryba vaikams reikalauja didesnės atsakomybės nei suaugusiesiems. Tai iššūkis, kuris mane brandina kaip menininkę, kuris atveria naujus dvasinius tolius ir supratimą, ką reikia kurti vaikams.
Mano gyvenimas per trumpas, kad galėčiau kurti bet ką. Mūsų teatras nėra remiamas valstybės, todėl aš ir mano kūrybinė grupė turime kurti atsakingai. Esu ne tik menininkė, bet ir žmogus, kuris nori suvokti savo egzistencinę prasmę. Būtent teatras padeda suprasti visatą, kad galėčiau augti kaip žmogus. Patys vaikai yra atviresni, jautresni, todėl jiems galima perduoti užkoduotas žinutes.
- O kokios tos žinutės?
- Manau, svarbiausia vaikams pabrėžti nematerialius dalykus. Svarbu vaikams parodyti dvasines vertybes, rodyti tinkamą pavyzdį, kaip bendrauti su žmonėmis, gyvūnais ir gamta. Pavyzdžiui, šiuo metu statome spektaklį apie delfinus. Šiuo spektakliu noriu atkreipti vaikų ir visuomenės dėmesį į nesuvokiamai žiaurų poelgį - delfinų žudymą, kas Danijoje ar Japonijoje yra laikoma įprasta pavasario švente. O juk delfinai, kaip ir mes, žinduoliai, yra jautrios būtybės. Jie jaučia skausmą, malonumą, turi savus poreikius ir siekia juos patenkinti. Taip pat svarbu išskirti ir delfinų intelektą, dėl kurio jie puikiai orientuojasi savoje aplinkoje ir gali naudotis visomis galimybėmis, kurias suteikia laisvė.
- Koks yra "Raganiukės" teatras?
- "Raganiukės" teatras yra fantazijų ir svajonių šalis, kur vaikai praturtina savo pasaulio suvokimą. Teatras yra gyvybiškai svarbus šiuolaikinei visuomenei. Gyvename modernioje visuomenėje, kurią apibūdina trumpalaikė atmintis ir didžiulis vartojimas. Vaikystė reikalauja daug dėmesio - ypač vaikams. Būtent "Raganiukės" teatras siekia patenkinti mažųjų žiūrovų sielos poreikius, kurdamas naujus ir originalius spektaklius.
- Kokius skiriamuosius teatro bruožus galite paminėti?
- Manau, skiriamųjų teatro bruožų yra ne vienas. Jau teatro pavadinime slypi jo išskirtinumas. Vienas žymiausių Vokietijos vaikų rašytojų O.Proisleris išskirtinai mūsų teatrui suteikė galimybę teatrą pavadinti jo sukurtos personažės Raganiukės vardu. Svarbu vaikams kurti išradingai ir kūrybingai. Kitas bene svarbiausias teatro išskirtinis bruožas - kad "Raganiukės" teatras turi didžiausią ir įvairialypį repertuarą Lietuvoje. Kitas svarbus faktas, kad kuriamų spektaklių žanrai yra labai skirtingi. Teatre galima išvysti tiek dramų, tiek muzikinių ar šokio spektaklių, netgi mažąją operą ir lėlių spektaklių. Iš tiesų kiekvienas savaitgalis teatre vis kitoks. Stengiamės spektaklius paversti švente. Kiekvieno savaitgalio spektakliai skiriami skirtingai tematikai. Vieną savaitgalį teatre gali dominuoti lietuvių liaudies pasakų motyvai, kitą savaitgalį - spektakliai, skirti Astridos Lingren kūrybai.
- Greitai minėsite teatro dvidešimties metų jubiliejų, matyt, per tiek laiko prigijo ne viena teatro tradicija?
- Kiekvieną savaitgalį "Raganiukės" teatras rengia spektaklius Didžiojoje ir Mažojoje salėje. Mažojoje salėje rodomi lėlių spektakliai. Jau tapo tradicija, kad prieš spektaklius Raganiukė vaikams veda edukacinius užsiėmimus: supažindina su būsimo spektaklio siužetu. Kartais prieš spektaklius vaikams suteikiamos malonios kūrybinės užduotys. Su teatro dailininke vaikai gali kurti specialius kostiumus ar dekoracijas spektakliui. Taip pat žiūrovai gali leisti laiką ir po spektaklio teatro paveikslų galerijoje, čia vyksta vaikiškų piešinių parodos, teminės parodos apie vaikystę ir Vilniaus dailės akademijos studentų parodos.
- Kuo skiriasi suaugusiųjų ir vaikų publika?
- Negalėčiau pasakyti, kad vaikų ir suaugusiųjų publika labai skiriasi. Jei spektaklis iš tiesų geras - jis patiks tiek vaikams, tiek tėvams. Pastebiu tendenciją, kad į teatrą veržiasi jauni tėvai, nes jiems patiems teatras yra įdomus. Kai kurie tėveliai nori net pačius mažiausius vaikučius atvesti į teatrą. Tačiau kol kas neturime spektaklio vaikams iki 3 metų. Bet vieną dieną svajojame į teatro šventę pakviesti pačius pačius mažiausius mūsų draugus.
- Ar jums svarbus žiūrovas?
- Apskritai pačiame teatre svarbiausias žmogus ir yra žiūrovas. Kaip žinoma, be žiūrovų nebūtų teatro, o pats teatras galbūt būtų kinas ar muziejus...
Teatro kūrybinė grupė visada nuoširdžiai kūrybine kalba bendrauja su publika. Galima sakyti, vaikų teatras yra žmonių draugas. "Raganiukės" teatras atveria vaiko pasaulį, prie pagrindinio repertuaro siūlo ir edukacines programas, kuriose vaikai patys tampa spektaklių personažais ir kartu gali sukurti pasaką.
Socialinės nelygybės laikais svarbu išsaugoti pagarbą žiūrovui. Kaip jau minėjau, mums svarbiausias žiūrovas. Nesvarbu, ar jis dėvi prabangius rūbus, ar dovanotus drabužius. Mūsų teatras stengiasi suteikti lygias galimybes kiekvienam žiūrovui kultūriškai išprusti. Todėl dažnai organizuojame labdaringus kultūrinius renginius ar tokias socialines akcijas kaip "Žaislų mainai". Tokios akcijos metu vaikai gali ateiti į teatrą, palikti savo seną žaislą ir pasiimti naują draugą į namus.
- O ar spektakliai patinka ir dideliems, ir mažiems teatro lankytojams? Kaip jūs juos suprantate?
- Kaip teatro režisierė, ypatingą dėmesį skiriu skirtingų amžiaus grupių vaikams. Teatro spektakliai orientuojami į 3 amžiaus grupes. Šiuolaikinė vaikų karta, vadinamoji Z karta, yra linkusi bendrauti virtualiai: trumposiomis SMS žinutėmis ar socialiniuose tinkluose. Manau, vieną dieną šios kartos atstovams gali atsirasti gyvo bendravimo su žmonėmis fobija. Todėl būtent Z kartos atstovus reikia įtraukti į gyvą teatro gyvenimą. Šiuolaikiniai vaikai keičiasi nuo pasaulio, informacinių srautų ar politizavimo, sutrinka bet kokių vertybių ar logikos įsisavinimas. Pasaulio valdovai siekia, kad žmonės taptų robotais. Svarbu, kad vaikai nesusvetimėtų. Todėl aš, kaip menininkė, turiu suteikti vaikams pagrindines gyvenimo pamokas, pasitelkdama klasikinių autorių, tokių kaip H.K.Andersonas, A.Lingren, O.Proisleris, A.de Sent Egziuperi, O.Vaildas, J.Ivanauskaitė ir kiti, kūrinius, kurie vaiko sielą praturtina dvasinėmis vertybėmis. Todėl atsigręžiu į vaiko pasąmonę. Net kurdama sąlygiškumą teatre kliaujuosi logika. Svarbu, kad vaikas įsisavintų visas estetines teatro funkcijas.
- Jau dvidešimt metų kuriate teatrą vaikams. Koks jūsų indėlis į teatro darbą?
- Man visi mano darbai yra vienodai svarbūs, nes į visus įdėjau savo energijos, širdies, proto. Visada dirbu atsakingai. Man, kaip teatro kūrėjai, svarbu sukurti grįžtamąjį ryšį su vaikais, kad jie iš teatro išsineštų tik gyvenimiškas pamokas, kurių jiems prireiks. Svarbu, kad naujosios kartos atstovai į teatrą įsitrauktų lygiai taip pat kaip X, Y ar Z kartų atstovai, kaip jų tėvai, seneliai ir proseneliai. Svarbu, kad teatras ne tik būtų suprantamas kaip pramoga, bet ir taptų vienu žmonių išprusimo simbolių.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą