Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, keturiolikos apysakų knygų ir vieno romano autorius Rimantas Černiauskas juokauja esąs feministas, nes yra gimęs po Mergelės ženklu.
"Ar mano kūrybingumui trukdė, ar padėjo tai, jog esu keturių dukterų tėvas, lieka paslaptis. Bet atsakomybės jausmas stiprus: kai yra vaikai namuose, kad ir kur nuklystum, grįžti į šeimą. O jeigu būtum vienas pats, gal klajotum po visą pasaulį..."- sakė rašytojas.
Kai užaugusios paliko lizdą, kas dukros pačiam yra dabar?
- Jos tebėra mano kūdikiai, nors kartu tai ir atskiros salos, ir sparnuotos bičiulės. Deja, buvau griežtas tėvas. Mes gyvenome viename kambaryje, tai bausdavau jas, kai ištampydavo mano rašinius. Aš nemokėjau skaniai gaminti, bet versdavau jas daug valgyti, tad įsivaizduodavau, kokia joms tai buvo kančia. Mes su mergaitėmis Švėkšnoje spardėme futbolą, stovyklavome, žiūrėdavome diafilmukus apie raganą ir gudrųjį Čiužikėlį, kurio jokia ragana neįstengė sudegint. Viena dukra net buvo pasivadinus Čiužikėliu.
Ar rašėte specialiai dukroms, ar mažylės tapdavo Jūsų kūrinių personažais?
Pirmagimei Rimantei parašiau pasakėlių, kurios skambėjo per radiją, jų ir kitoms užteko. Vienai dukrai parašiau knygą "Kairiarankių šalis". Dažniau skaičiau joms realistinius apsakymus, ir mano kūryba joms visoms patiko, bet ne iš pradžių, kai kada mano raštus nusviesdavo. O dabar kai kurias mano knygas yra perskaičiusios net po keliskart. Tik romantikėms labiau patiko lyriška proza "Laužai palėpėse", o skeptiškesnėms - ironiškos Gusto istorijos. Yra dukrų, kurioms patinka net Browno "Da Vinčio kodas", - juokėsi pašnekovas.
Jūsų atžalos nuo mažens nesiskiria su plunksna, ir galbūt lenkia tėtį savo rašytojiškomis įžvalgomis?
- Natūralu, kad gyvendamos mano namuose tarp knygų, kur lankėsi dailininkai, kompozitoriai, bet daugiausiai rašytojai, jos yra humanitarės. Dėl to net pykau, nes buvo gabios tiksliesiems mokslams. Pirmagimė - istorikė, dvi baigė lietuvių kalbą ir režisūrą. Vidmantė šiuo metu gyvena Londone ir mėgėjiškame teatre vaidina Kordeliją Šekspyro "Karaliuje Lyre", ir ji iki šiol rašo eiles. Buvo publikuotos "Baltijos" almanache. Pagrandukė Neringa baigia menotyros studijas ir jos straipsniai nuolat spausdinami savaitraštyje "Septynios dienos".
Kaip ir visi jauni, kvaili tėvai, kadaise svajojau po savęs palikti sūnų, tad vaikams ir vardai buvo parinkti vyriški: Rimantė, Skirmantė ir Vidmantė, bet paskutiniąją pakrikštijom Neringa. Stebėdamos, kaip aš kampe susikūprinęs rašau, kai tik pramoko rašyt, jos žaisdavo rašytojas, ir už savo kūrinėlius gaudavo prizus bei pirmos profesionalios kritikos krikštą.
Vadinasi, tiesa, kad tėvai rašo vaikams "gyvenimo scenarijų"?
- Tikriausiai, jeigu būčiau buhalteris, nebūtume išleidę Skirmantės vaikystėje sukurtų pasakėlių, Neringos - eilėraščių. Ko gero, mano namuose net paršelis skaitytų knygas. Tačiau kiekvienas tėvas galėtų puoselėti kūrybinius mažųjų sugebėjimus - nuo 6-erių iki 10-ties metų visi vaikai, ne tik mano - vunderkindai. Jie atsipalaidavę, ir, grynuoliai, šneka taip, kaip mato pasaulį, o paskui pradeda žiūrėt suaugusiųjų akimis - kaip mokytojas arba tėtis liepia, ir mėgdžioja.
Kompleksų mano dukros šiek tiek turi, ir čia yra mano kaltės, nes mėgstu greit pastebėti visokius trūkumus. Aš buvau per daug reiklus, ir sakydamas: "Gal tu nepradėk, gal to nepadarysi", gal trukdžiau atsiskleisti. O reikėtų, matyt, daugiau pasitikėti, ir ne tik artimaisiais, bet ir kitais žmonėmis. Štai mano žmona sako, kad vaikus reikia žydiškai auklėti: nuolat girti, įteiginėt, kad jie genijai, ir jie tokiais taps!
Dabar man laimingos tos valandos, kai jos visos susirenka, kalbasi, ir matai, kaip joms viena kitos reikia. Aš nesu marksistas, norintis pakeisti pasaulį, tad dažniausiai nesikišu, esu stebėtojas, ir man patinka tokia pozicija. Su mama jos turi paslapčių, kurias drovisi man pasakyt. Mes taip neatviraujam, kaip kitos šeimos, kurios net stengiasi pabrėžt, kad nėra jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų.
Tik kartais aš pajuokauju, kad yra visuomenių, kurių vyrai tokių išsilavinusių, emancipuotų moterų, kaip mano dukros, į žmonas neimtų. Jiems rūpi kuo riebesnės ir kuo mažiau mąstančios.
Kokių moteriškų bruožų nenorėtumėt, kad turėtų Jūsų dukros?
- Nenorėčiau, kad jos niurzgėtų ant savo vyrų ir vaikų. Nes niurzgos nežino, kad pačios sau ardo gyvenimą, tada ir pasaulis joms atrodo niūrus ir beviltiškas.
Ar pripažįstat, kad kai kurios moterys rašytojos nustelbia vyrų talentą? Vienos komedijos herojus sakė, kad moterys neturi sielos, jos turi kažką kita - kas tai būtų?
- Juk kūryba nėra jokios varžybos. Aš nepavydžiu nei vyrams, nei moterims, jeigu genialiai rašo, ir čia nematau lyčių kovos. Gerai rašo J. Ivanauskaitė, nors man labiau patinka Vanda Juknaitė ir Renata Šerelytė, bet jos man - ne konkurentės.
Jeigu kalbama apie grožį, tai vyrai iškart ima ieškoti loginių argumentų, pateisinimų, ir prasideda kiekvieno reiškinio svarstymų grandinė, ir jiems rūpi prieit išvados, nesvarbu, kad kartais ši būna nei į tvorą, nei į mietą. Jos intuityviai sugeba atskirt, kas yra gražu. Kas gera - ne visada, nes etinės kategorijos yra labiau logiškai paaiškinamos, negu estetinės. Taigi vyras yra "amžinai mąstantis gyvulys", o moteriai net nebūtina mąstyti, ji iš tikro turi kažką daugiau, kas padeda iškart intuityviai įvertinti reiškinius.
Ar tai, kad auginote dukras, nebuvo tabu erotinėms scenoms Jūsų kūryboje?
- Nesu suvaržytas. Maniau, kad galiu iš jų sulaukti pylos, išėjus iš spaudos romanui "Samdomo žudiko išpažintis", kai kritikai pliekė mane, esą per daug smigau "žemiau pilvo". Bet brandaus amžiaus skaitytojos, o ir mano žmona, dukros tarstelėjo: "Nieko čia tokio", ir nesakė, kad joms gėda. Romane ne esminis dalykas - erotika.
Kalbamės Tėvo dienos išvakarėse. Ką galvojate apie patinus, kurie palieka savo vaikus, jų atsižada?
- Man nesuvokiamas šis fenomenas. Na, iš dalies suprantu, kai tai ištinka menininką, kuris yra pamišęs dėl kokios idėjos ar tikslo ir išeina, vedamas jos. Tarkime, titaniškų galių menininką varžo šeima. Po kurio laiko jo palikuonys galbūt gauna didžiulį palikimą ir tėvo vardą, ir tikriausiai juos džiugina ta garbė. O kitam galbūt yra protelis pasimaišęs. Jeigu būčiau ne namisėda, o vienišas bastūnas, nežinau, ar dėl to mano kūryba būtų geresnė, ar blogesnė, bet niekada nesigailėjau, kad esu tėvas savo keturioms sparnuotoms dukroms. Išdidus tėvas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą