Susitikome su legendiniu aktoriumi, sukūrusiu teatre apie pusšimtį, o kine daugiau kaip 30 vaidmenų, jo bute Žvėryno pakraštyje. Jis iš vakaro buvo grįžęs iš savo sodybos Molėtų rajone, kur randa dvasios ramybę, o fizinis darbas padeda užsimiršti, bet Vilniuje vis atsiranda reikalų, o netrukus laukia ir spektaklis „Paskutiniai mėnesiai“.
- Matau ant kambario sienų, jūsų stalo daugybę, regis, taip neseniai anapus išėjusios žmonos nuotraukų: su jumis, vaikais, iš filmo „Jausmai“, kuriame besifilmuodami jūs ir susipažinote. Akivaizdu, kad su Eugenijos netektimi neapsipratote.
- Prisimenu ją kiekviename žingsnyje. Pamenu, kai pernai kaime dar atšventėme jos 70-metį. Tuomet ji jau sirgo, bet sugebėjo galynėtis su nepagydoma liga. Ji, tarsi nujausdama, kad netrukus atsisveikins su šiuo pasauliu, į jubiliejų sukvietė artimiausius gimines ir kaimynus. Nebuvo labai didelio baliaus, greičiau tai buvo nuoširdus artimų žmonių pabendravimas. O po savo jubiliejaus ji staigiai, per savaitę, užgeso. O man tuo metu teko vaidinti Sankt Peterburge Jono Vaitkaus pastatytame spektaklyje, bet grįžęs dar spėjau ją pamatyti gyvą. Skaudu buvo matyti ją kenčiančią ir nekalbančią, įstrigo man atmintin jos didelės, mane 43 kartu pragyventus metus mylėjusios akys. Dabar aš jas regiu, bet žvelgiančias iš nuotraukų, o retsykiais sapne.
- Judu su Eugenija užauginote tris sūnus - Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Tad, regis, nelikote vienišas. Ar vaikai padeda jums išgyventi?
- Kai išėjo Eugenija, pasikeitė mano gyvenimo tikslas ir esmė. Štai liko namie beveislis šunelis Dūka, kurį žmona atsivedė vieną žiemą į namus dar visai mažą, paėmusi iš kiemo kalaitės vados. O vaikai turi savo gyvenimus ir aš jiems jokių priekaištų neturiu. Vyriausiasis Vytautas baigė mokslus Amerikoje, turi savo verslą ir šeimą Vilniuje, Gediminas tapo aktoriumi ir gyvena užsienyje, o mūsų jaunėlis Mindaugas, kuris šią vasarą susituokė, bet vis dar gyvena su manimi, atvažiuoja ir padeda tvarkyti ūkelį kaime. Vienintelis Vytautas turi vaikų, bet nesame itališka ir labai artimai bendraujanti šeima.
- Ar šiuo metu, paplitusios žymių žmonių memuarinės knygomanijos laikotarpiu niekas nesisiūlė apie jus parašyti knygos? O gal pats ją rašote?
- Niekas nekalbino, o ir pats nerašau... Tik štai prieš dešimt metų, jeigu pastebėjote, teatro kritikei Rasai Andrašiūnaitei paprašytas patikėjau savo užrašų ir dienoraščių nuotrupas, jas ji sudėjo į kuklią knygelę „Mintys scenos paraštėse“. Atvirai pasakysiu, nemėgstu memuarų. Ypač kai rašo artistai... Gal yra neblogų, nuoširdžių ir panašiai, bet nemėgstu. Ir taip jau mes, artistai, esame superegoistai. Kodėl gi mes einame į sceną? Iš noro parodyti save. Mūsų visų gyvenime labai jau daug yra to „aš“, kuris kitiems gal visai neįdomus. O vien tik dėl savęs sureikšminimo, tarsi kokiai erkei, prisisiurbusiai kraujo, to daryti tikrai neverta. Tad tik Rasos paakintas pavarčiau savo užrašus ir pagalvojau, kad gal kartais kokia mintelė pravers vienam iš šimto jaunų aktorių, kurie dar myli teatrą. Šią vasarą visai netikėtai sutikau du Teatro fakulteto studentus, kurie pasirodė skaitę tą mano knygiūkštę. Mano galva, aktoriams save svarbiau eksponuoti scenoje negu primeluoti apie save ar pagražinti.
- Manau, teatrą mylinčiam žmogui vis dėlto įdomu jūsų gyvenimiška gebėjimo persikūnyti į įvairiausius personažus paslaptis.
- Jokių paslapčių nėra. Bet, kaip jūs sakote, aš pats, kai dar buvau mažas piemenukas, mėgau svajoti, kas būtų, jeigu būčiau toks ar kitoks. Gimiau Šiauliuose, vėliau tėvai persikėlė į Pasvalio rajono Šimonių kaimą, ten prabėgo mano vaikystė. Užtvenkęs Mūšos upę, mano tėvas ten pastatė malūną. Ta užtvanka kiekvieną pavasarį sugriūdavo. Tad save laikau kaimo vaiku. O tas tėvo „išradimas“ gal mane ir paakino iš pradžių pasirinkti fizikos studijas, o tik vėliau stoti į aktorinį. O kaimas man visada buvo ir yra mielas, kaip ir mano žmonai Eugenijai, su kuria labai daug laiko, ypač visas vasaras, praleisdavome mūsų nedidelėje sodybėlėje Molėtų rajone.
- Spėju, kad ir dabar, tokį gražų rudenį, mieliau būnate kaime, o ne mieste.
- Dabar, kai jau mano gyvenimas pasisuko vakarop, sodyboje būnu labai dažnai. Štai ir vakar grįžau į Vilnių iš kaimo, tikėdamasis, kad bute jau šildo, bet apsirikau. O ką galiu pasakyti apie kaimą? Jį arba myli, arba jo nemėgsti. Man tas miestas yra „koronė“. O kaime - visas gamtos grožis: miškas, paukščiai, žuvys, kada nori pasikuri krosnį ar kokį lauželį kieme. Ką mieste žmonės randa gero, ko jie čia braunasi, nežinau.
- Kiek jus pamename iš kino filmų ar ankstesnių jūsų spektaklių, buvote toks šaunus vaikinas. Filmuodavotės ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Ar žmona jums niekada nepriekaištavo, kad savo dainininkės talentą paaukojo šeimai?
- Ne, nepriekaištavo. Pavydo scenų ji niekada nekeldavo. Aš ir pats norėjau, kad ji daugiau dainuotų ar vaidintų, bet Eugenija pasiaukojo šeimai, vaikams buvo nepaprastai gera mama. Visa buitis ir kiti vargai gulė ant jos pečių. Bet ji nebuvo nuolanki namų šeimininkė. Mes su ja dažnai diskutuodavome, ginčydavomės ir pykdavomės. Kartais dėl gyvenimiškų dalykų, kartais dėl teatro ar politikos, bet iki lėkščių daužymo niekada nebuvome priėję. Pragyvenome kartu 43 metus. Gal dėl to, kad buvome labai skirtingi: temperamentu, charakteriais. Ji buvo labai įdomi ir nuostabiai graži moteris.
- Jums, o taip pat ir žiūrovams likimas dovanojo daugybę įsimintinų vaidmenų. Juk iš tiesų yra ką prisiminti. Tad kas jums buvo ir dabar yra teatras?
- Teatras yra ir buvo - tai du skirtingi dalykai. Man teatras buvo viskas - gyvenimo tikslas, prasmė, pateisinimas ir panašiai. Dabar aš nebenoriu eiti į teatrą. Nebenoriu ne vien todėl, kad po Eugenijos mirties praradau bet kokią gyvenimo prasmę, bet kažkaip natūraliai tarsi atskilo nuo mano kamieno kažkokia šaka. Tarsi medis supuvo ir nulūžo. Nebenoriu eiti...
- O televizijai randate laiko?
- Ja esu visiškai nusivylęs. Dieve, kokius filmus ten rodo! Kuo šeriama publika, tauta, jaunimas. Turiu galvoje ne tik Lietuvą. Komerciniai kanalai rodo filmus vien apie šaudymus, muštynes, kažkokias baisybes, sadizmą. Gal kai kam tai patinka, nežinau. Tiesa, negali sakyti, kad absoliučiai visas kinas toks pasidarė, bet vyrauja neigiamas juodas debesis. Nesakau, kad sovietiniai filmai su savo perdėtu optimizmu buvo geresni, bet padorumo ir moralės juose buvo daugiau. Ką jau kalbėti apie Lietuvą išgarsinusį filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuris tuo metu buvo gana drąsus, arba, sakyčiau, dar drąsesnį filmą „Jausmai“. Kad ir ką sakytų šiandieniniai kritikai, jie, regis, pamiršo apie tą metą, kai tiesą reikėjo sakyti tarp eilučių. „Jausmai“ man dar brangūs ir todėl, kad šiame filme susitikau su savo būsima žmona Eugenija.
- Lapkričio 10 dieną jus žiūrovai vėl pamatys Mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“, kurį, beje, vaidinote ir per savo jubiliejų. Jo tema - seno žmogaus likimas, kai jis atsiduria visuomenės nuošalėje. Arba, vaizdžiai kalbant, vėlyvas gyvenimo ruduo. Kaip jums atrodo, ar toks spektaklis nūdienos komercinio šurmulio fone yra reikalingas?
- Man atrodo, taip. Vaidinu aš jį su dideliu ūpu. Kartais pavyksta, kai būna gera kūrybinė nuotaika, o kartais ir nelabai. To spektaklio tema, jame išsakomos mintys man labai artimos. Senokai jo nevaidinau, tad reikės pradėti prisiminti tekstą. Tai vienas iš mylimiausių mano sukurtų vaidmenų. Dar labai šiltai prisimenu „Altonos atsiskyrėlius“ ir „Aprengėją“.
- Prieš baigdami pokalbį, pakalbėkime apie politiką. Seimo rinkimai, pažadai apie geresnį gyvenimą, balsų papirkinėjimas, referendumas, kuris nieko neišsprendė, ir gąsdinančios šildymo kainos. Ką manote apie tai?
- Geriau neklauskite. (Nusijuokė.)
Mintys
Iš R.Adomaičio knygos „Mintys scenos paraštėse“:
... Priglušint žmogų buitim, kad neliktų laiko idėjom - geriausia priemonė vergijai išlaikyt. Ką čia žmogų... tautas. Lietuviai - pasmerktųjų tauta. Juokinga būtų, jei lašas neištirptų jūroje. (1970).
Suprantama, teatras, kuriame viešpatavo aktorius, seniai išaugo iš vystyklų, režisieriaus vaidmuo šiuolaikiniame spektaklyje nekvestionuojamas dalykas... Tačiau, kad ir kokie svarbūs būtų argumentai sceninės formos, ar kito komponento naudai, esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausia teatre yra, buvo ir liks aktorius, nes būtent jis - gyvas, čia pat jaučiantis ir mąstantis žmogus - išskiria teatrą iš visų kitų menų. (2002).
Jokiu būdu nenoriu lyginti teatro ir bažnyčios, bet tikslai, manau, abiem atvejais panašūs: kelti žmonių dvasią. (2002).
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą