Režisierius Antanas Milinis: "O gal nereikia išvažiuoti iš tėvynės?"

Tai socialinis manifestas, susijęs su dabartine emigracija?

Apie tai ir eitų kalba, gal jau šiek tiek pavėluotai. S. Mrožekas kaip tik užkibo ant tokios minties, kai prasidėjo masinė nelegali lenkų emigracija į kapitalistinius Vakarus dar anais laikais, kai jie gyveno dar prasčiau, nei mes dabar, ir tikėjosi užsidirbti pinigų. Panašūs žmonių likimai, dvasinė būsena, socialinė padėtis buvo visose Rytų imperijos valstybėlėse. Išeities ieškojo visi, ir jos iki šiol neranda.

Ar spektaklio statytojus tai paveikė tiesiogiai?

Mums ši tema labai jautri, ypač tiems, kurie dar ketina išvažiuoti. Jausmų gama juk ta pati, šiandien neišgyvena menininkai, kūrybiniai darbuotojai - jie tiesiog naikinami. Kodėl - dar nėra atskleista. Kuo giliau mes klimpstame, tuo labiau matome, kad išeities niekas nežino, juo labiau - valstybės vyrai. Niekas neužsimena, kokia dabar žmogaus psichologinė būsena. Mūsų jausmai - ties riba, vidinis gyvenimas baigia sutrūnyti. Suradau bendraminčių: Klaipėdos dramos teatro aktorių Igorį Reklaitį ir Gintarą Čajauską iš Šiaulių dramos teatro, - nors galima sakyti, čia "vaidina" visa Europa.

Įkūręs privatų teatrą, iki šiol pastatėte du spektaklius, suradusius savąją žiūrovų auditoriją.

Man specialiai pjesę "Moterys sidabro spalvos akimis" parašė parapsichologas Arvydas Daškus. Ji - apie išsibarsčiusią menininkų šeimą: žmona aktorė pabėgo nuo vyro, o jis po kelių dešimtmečių afišoje pamatė veidą, primenantį buvusią meilę. Ši moteris - jo duktė striptizo šokėja. Tėvas atsiveža ją į savo vienkiemį miške ir visokiom priemonėm - teatro, paskui žmogiškom - mėgina prisijaukinti. Pagaliau jie susitaiko, bet ta pabaiga gal ir nėra laiminga. Svarbu tik jog žmogiškumas visada nugali.

Kita pjesė - Maros Zalytės "Žemės mokestis", kurioje du žmonės, grįžę iš Sibiro tremties, vėl susitinka, ima kartu gyventi - ir vėl žemė stoja skersai kelio, maišosi meilė ir išdavystė. Tenka spręsti ne tik dabarties, bet ir praeities problemas.

Ar "Emigrantuose" yra viltingumo, siūloma kokia išeitis?

Tai pasakojimas apie du žmones, atsitiktinai susitikusius užsienyje. Jie gyvena baisiomis sąlygomis ir nenori išeiti į viešumą - tik krauna, ką uždirba. Jie nori iš naujo pradėti gyvenimą, o jiems trukdo arba žmogus, arba pats gyvenimas.

Gyvenimas yra sudėtingas, galingas ir ne visada gražus reiškinys. Kad palaikytum gyvastį, reikia tam tikro "kuro": buto, pinigų, saulės ir ypač - žmogaus šalia. Nuo graikų laikų filosofai tyrinėjo tą žmogų ir padarė išvadą: venk priešo, nes jis gali tave užmušti, venk ir draugo - jis gali tave išduoti. Venk prisitaikėlio, kuris vaidina patikimą draugą, bet iš tiesų yra užsimaskavęs priešas. Sakoma, jog žmogus viską gali. Nė velnio.

Ar tai neįvarys į kampą žiūrovo, ar nesukels dar didesnės nevilties?

Spektaklis sukels skausmą ir liūdesį. Mąstykime. Gal nereikia palikti tėvynės ir išvažiuoti? Varkime visi, kiek galime: tegu tarpsta JIE, istorija atseikės, pasakys, kas kaltas, kas ne.

Vienas spektaklio personažas - intelektualas, galbūt pabėgęs politinis veikėjas, ieškomas tėvynėje; jis į viską žiūri filosofo akimis, tyrinėja, analizuoja it dvasios anatomas. Jo draugas kaimietis ūkininkas turi rankas ir didelį norą gyventi, sugrįžti į namus, turėti žemės, išlaikyti šeimą, kuri jo laukia. Jiedu svetur nepritampa, iš ten sugrįžta tik mintimis, tai yra skaudžiausia... "Emigrantuose" nėra pabaigos: kol negyvensime, kaip žmogus nori, jos nebus, o ar gali visa tauta gyventi vienodai?

Emigrantai sugrįžta ir karstuose, kiek jų dingsta nežinioje... Mes nekalbame apie "žulikus", atmatas, kurių yra visose tautose; kaip Gorkis sakė, jie yra balastas, kuris mūsų gyvenimo valtį traukia į dugną. Tai štai, iš šios kerėpliškos padėties išeities kol kas visi nerandame, bet ieškome, tai ir svarbiausia. Nėra modelio, kaip gyventi: kol gyvas, stengiesi būti turtas pats sau ir mylimam žmogui, bendruomenei. Jeigu tave supras, tu reikalingas, o jeigu ne - didelė bėda.

Kada pastatysite komediją?

Pats Milinis yra didžiulė komedija, mano prigimtis tokia, kuo aš kaltas? Stengiuosi dorybingai, garbingai, kūrybingai gyvent, ir man tai sekasi. Bet reziumė tokia: aš nepatenkintas tuo, kas vyksta iki šiol. Kai žiūriu į nueitą kelią, jis atrodo nykus ir beviltiškas, nors buvo pergalių, ašarų. Galvoju, kad gal dar ne viskas baigta, ne viskas mano ištrimituota. Žiūriu į veidrodį ir pats savęs neatpažįstu: matau jau kitokį žvilgsnį, kitokias akis, brandą ir baisų nepasitenkinimą tuo, kas yra. Tokia kūrybinė pakopa, kai iš visko belieka tik juoktis. Kaip anekdote karalius klausia, kas darosi su tauta. Jam sako, kad ji liūdi - vadinasi, gerai, turi ko verkti. Surimtėjo? Gerai. O kai tauta ima juoktis, tai reiškia, jog absoliučiai viską suprato.

Turite talentingus vaikus, esate šeimos patriarchas.

Visi Miliniai yra apgaubti kultūrinės meninės aureolės. Dauguma susibūrėme pajūryje, abu sūnūs ir marti studijavo režisūrą, net ketinome pastatyti Milinių spektaklį. Savo teatre dar turiu nuostabią jaunimo teatro studiją, joje - 67 žmonės. Statome spektaklius apie jaunystės brandą, kaip jie ją supranta, apie draugystę, išdavystę ir bendraamžių patyčias.

Statydami spektaklį režisieriai skirtingai jaučiasi: vienas - kosmose, antras - ant psichoanalitiko kušetės, trečias paraleliniame pasaulyje gyvena.

Visai teisingai pasakyta apie tuos pasaulius. Sapnuose rašau romantiškas eiles, didingus dialogus, pjeses, ir toks triukšmas pasąmonėje, įtempta nervinė būsena, o atsikėlęs ieškau kur padėjęs. Kaip įdėt į smegenis detektorių, kuris tai užrašytų? Statai spektaklį - valingai, fiziškai skausmingai ieškai tos temos. Tai toks pat baisus dalykas, kaip tas, jog mokykloje man nesisekė matematika, iki šiol ji man košmarais atgimsta.

Sakėte, kaip būtų gerai, kad žmonės tave mintimis suvoktų, kaip tas parapsichologas Daškus. Pats net ėmėtės vaidinti "Moteryse sidabro akimis".

Siužeto idėja buvo mano, o A. Daškus parašė keturis pjesės variantus. Ir kai jau reikėjo vaidinti - pjesės nėra, nė vienas iš trijų bandytų aktorių ne taip ją išgyvena. Neišvengiamybė buvo suvaidinti pačiam. Taip buvo ir su Osborno pjese "Atsigręžk rūstybėje", kuri tada buvo mano gyvenimas.

Gal jūs geresnis aktorius nei režisierius?

Gal ir taip, aš taip jaučiu. Bet nėjau vaidinti į teatrą, kuris kvietė, o vietos kitame reikėjo dvejus metus palaukti. Ir Šilutės liaudies teatre mačiau didesnes kūrybos galimybes, savarankiškumą. Mano pažiūros politiškai buvo labai stiprios, buvau ką tik grįžęs iš Kubos, ir nė trupučio nepriėmiau to bolševikinio gyvenimo. Galėjau spektakliais užslėptai pasakyti, ką noriu, ir niekas nesuprato, bet žiūrovai aikčiodavo ir plodavo. Beje, dabar rašau tarybinės armijos kario prisiminimus iš Kubos.

Kaip dirbate su aktoriais? Kažkada sakėte, jog teatras - skaidriausia diktatūra.

Aš nežiūriu į žmogų kaip daktarai - kaip į fiziologinę anatominę būtybę. Pamatai ir žinai: aktorius tinka mano scenai. Režisierius kuria kartu su aktoriumi, o tas, kuris nurodinėja, yra tik statytojas.