Rytis Zemkauskas: mums tik atrodo, kad atėjo metalo amžius

Rytis Zemkauskas: mums tik atrodo, kad atėjo metalo amžius

Dabar gyvename tokiu pat Renesansu, kaip gyveno Rafaelis, tik žmonės tą supras po 500 metų. Taip teigia žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, neseniai išleidęs pokalbių su žinomais kultūros žmonėmis knygą „Pasivaikščiojimai“.

„Renesansas su cigaretėmis rankose, bendravimu per „Facebooką“, like`ais ir dislike`ais, su draugais, kurie yra įsigyjami dešimtimis, šimtais... Tai tiesiog visai kitas būdas kalbėtis, bet apie tą patį“, – pastebi R. Zemkauskas.

Anot pašnekovo, šių laikų bendravimas anaiptol nėra mažiau tikras. Kiekviena karta galvoja, kad, praėjus aukso ir sidabro amžiui, atėjo metalo amžius, tačiau tai esą klaidingas įspūdis. R. Zemkausko manymu, dabar žmonės gyvena laimingiau ir ilgiau, o Europoje vyksta stebuklas.

LRT.lt komandos pakviestas pasivaikščioti, R. Zemkauskas pasiūlė geriau pasivažinėti troleibusu. „Nevažiavau troliku gal nuo mokyklos laikų... Juolab kad tarp troliku važiuojančių žmonių vis dar daug kas skaito knygas“, – laiške rašė jis.

Susitikę pasivažinėti Vilniaus gatvėmis, patraukėme į Leono Sapiegos stotelę ir ten nutarėme lipti į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Įsėdus į 2-ąjį, R. Zemkauskas užsiminė, kad šis maršrutas jam žinomas.

– Kur Vilniuje važiuodavote 2 troleibuso maršrutu?

– Vilniuje vienintelis mano maršrutas buvo 2 troleibuso. Mes su mama iš Kauno atvažiuodavome į geležinkelio stotį, sėsdavome į 2 troleibusą ir per visą senamiestį, paskui per Antakalnį važiuodavome pas mano senelio brolį Vytautą Petrauską. Jis buvo vertėjas ir gyveno Antakalnyje. Tad čia buvo mano vaikystės maršrutas. Bent kartą per porą mėnesių važiuodavome pas jį. Jis vertė Erichą Marią Remarque`ą, Thomą Manną. Turbūt todėl aš iki šiol neišvengiamai labai mėgstu T. Manną.

– Pasirinkote vertėjo specialybę. Ar šis žmogus, Jūsų senelio brolis, Jums padarė įtaką?

– Didžiulę. Ta knyga ant jo stalo – visada atverstas koks nors tekstas, paveikslai ant sienų, knygos, knygos, knygos, knygos, knygos... Ta kabineto tyla, buvimas visiškai autonomišku žmogumi... Vertėjas – laisva profesija, jis yra autonomiškas žmogus, mažai nuo ko priklauso, jam nereikia kitų šalia. Pamaniau, jog noriu, kad vieną dieną taip būtų ir man.

Ten, jo bibliotekoje, nuolat lindėdavau, prisirašydavau iš jo knygų visokių citatų ir, kai jis pamatydavo, kad kurią nors knygą jau kaip reikiant išstudijavau ir prisirašiau pusę sąsiuvinio citatų, dažniausiai man ją „netikėtai“ padovanodavo.

Pas jį kažkada prieš daug metų atradau „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, rusiškai skaičiau Alfredo Brehmo „Gyvūnų gyvenimą“, kai kurias angliškas knygas (kiek supratau būdamas vaikas). Žinoma, susigaudžiau labai mažai, bet bent jau stengdavausi, bandydavau... Ten buvo labai daug angliškų, vokiškų knygų. Todėl man iki šiol apmaudu, kad gerai neišmokau vokiškai – jis vertė kaip tik iš vokiečių kalbos.

– Prieš kiek metų paskutinį kartą važiavote pas jį šiuo keliu?

– Oi, paskutinį kartą – prieš trisdešimt metų, tada pro duris išnešė jo karstą... Man buvo penkiolika.

– Ar per laidą „Pasivaikščiojimai“ su savo pašnekovais nė sykio nevažiavote troleibusu?

- Ne, bet gal dar kada nors važiuosiu...

– Esate sakęs, kad „Pasivaikščiojimai“ yra Jūsų meilės projektas. Ar tai reiškia, kad šis darbas – mieliausias iš visų, kuriais užsiimate?

– Taip.

– Knygos „Pasivaikščiojimai“ įžangoje minite stipraus magnetinio lauko teoriją. Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra? Ir kaip tai susiję su pasivaikščiojimų pokalbiais?

– Tai tie traukos dėsniai, kurie mus veikia. Labai gerai sakė sociologas Zygmuntas Baumanas, su kuriuo ką tik kalbėjomės „Alchemijoje“, kitoje mano laidoje. Mums bendraujant, tarp mūsų kalbasi šešios asmenybės: mano požiūris į tave, tavo požiūris į mane, mano požiūris į save, tavo požiūris į save, mano požiūris į tavo požiūrį į mane ir tavo požiūris į mano požiūrį į tave. Šešios asmenybės vienu metu – įsivaizduoji, koks magnetizmas? Įsivaizduoji, kiek daug apsikeičiama energija?

Tikras pašnekovo jautimas ir tikra aplinka. Ne sterilizuota televizijos studija, kur viskas dirbtina (ir garsas, ir vaizdas), o viskas tikra: tikri garsai, tikri atsitiktinumai, tikri paukščiai, tikros mašinos, tikras priėjęs žmogus, norėjęs kažką pasakyti, kai pamatė televizijos kameras. Viskas tikra. Ir dar mes iš karto tokie natūralūs gatvėje... Čia yra labai daug dalykų. Pasivaikščiojimas visada su tuo susijęs. Tai didžiulė filosofija ir ji eina nuo graikų laikų – aš nieko naujo nesugalvojau. Viską sugalvojo dar Sokratas, jeigu jis buvo. Platonas sako, kad buvo, o Platonas buvo labai protingas žmogus.

– Per pasivaikščiojimą, tiksliau – pasiplaukiojimą, Jurga Šeduikytė pastebi, kad kalbėtis šiandien yra būtinybė, kad dabar labai trūksta pokalbio tarp žmonių. Ji sako: „Turim cigarečių, turim puodelius kavos, ir tai mums tarsi įrankiai, už kurių pasislepiame.“ Ar pritariate jai?

– Pritariu. Bet tai normalu. Ji tiesiog piešia šiandieninio pasaulio vaizdą. Šiandieninis pasaulis yra toks ir jis tuo žavus. Mes dabar gyvename tokiu pat Renesansu, kaip gyveno Rafaelis, tik tą žmonės supras po 500 metų. Renesansas su cigaretėmis rankose, bendravimu per „Facebooką“, like`ais ir dislike`ais, su draugais, kurie yra įsigyjami dešimtimis, šimtais... Tai tiesiog visai kitas būdas kalbėtis, bet apie tą patį. Viskas tas pats, tik kitaip – įdomiau, mano nuomone, dar įdomiau, kiti iššūkiai...

– Bet ar tai nėra mažiau tikra?

– Ne, tikrai ne. Tikri dalykai visada yra tikri dalykai. Kiekviena nauja karta galvoja, kad aukso amžius buvo kažkada, sidabro amžius buvo, kai jie gimė, o dabar yra metalo amžius. Šiaip žmonija gyvena vis geriau ir geriau, vis laimingiau, žmonių gyvenimas vis ilgesnis. Žmonija in corpore, nekalbu apie Šiaurės Korėją, kalbu apie bendrą vidurkį. Yra labai baisių dalykų, bet vis tiek – Europa nekariauja jau tiek laiko, kiek dar niekada nėra nekariavusi. Tai stebuklas, visiškas stebuklas. Mes net neįsivaizduojame, kokia tai laimė.

– Knygoje Jūsų pokalbiai suskirstyti: prieš saulę, pietų pusėje, šiaurės pusėje, vėjas į nugarą ir kelias namo. Kodėl juos padalijote būtent taip?

– Ot pati pagalvok. Čia paliksiu visiems pagalvoti, pažiūrėti, paskaityti ir nuspręsti, kodėl taip. Ten nėra nieko atsitiktinio. Nieko, nė trupučio. Viskas yra daug daug sykių apgalvota.

– Bet tai irgi pasivaikščiojimas – su skaitytoju...

– Be abejo. Tai ir nuotykis. Knyga irgi yra nuotykis. Mano nuomone, knyga yra didesnis nuotykis, nes palieka vietos fantazijai. Tu dar daugiau gali įsivaizduoti...

– Kokių nesurežisuotų nutikimų, be knygoje aprašyto Antano Mockaus „pagrobimo“ ar Jūsų kolegos operatoriaus Gyčio kryčio į kanalizacijos šulinį, dar būta kuriant šią laidą? Juk kažkas netikėto, neplanuoto, kurioziško būtinai turėjo atsitikti ir kituose, į knygą nepatekusiuose pasivaikščiojimuose...

– Dar buvo, bet nelabai daug. Nepasakyčiau, kad buvo kažkokių ypatingų dalykų. Šitie aprašyti buvo įdomesni.

Neieškau ypatingų įvykių. Man siūlė ne kartą – tu režisuok, kad kas nors įvyktų. Niekada. Tai mano principas – čia niekas nebus režisuota. Režisuojama vienintelė vieta – mes susitinkam, sakom vienas kitam „labas“. Be abejo, mes jau buvome susitikę iki tol. Tai vienintelis taškas, kurį režisuojame.

Beje, dabar važiuojame studentų miesteliu, čia yra Gedimino technikos universitetas, ir mano tėtis jame dėsto. Jis yra Gedimino technikos universiteto docentas. Viskas susiję...

– Ar dėl Jūsų paminėtų dalykų laidą „Pasivaikščiojimai“ priskiriate realybės šou žanrui?

– Taip.

– Ko gero, per pasivaikščiojimus su pašnekovais nemažai apie juos sužinojote. O ką, juos kalbindamas ir jų klausydamas, sužinojote apie save?

– Yra dalykų, kuriuos apie juos sužinojau, bet net nežinau, kad sužinojau, ir tik žiūrovas tą mato. Štai pasivaikščiojimų paradoksas. Net pats nežinau apie juos tiek, kiek matyti vėliau, kai žiūri laidą. O apie save sužinojau, kad aš vis dėlto moku klausytis žmonių. Savo kompanijoje visuomet garsėjau visišku nesugebėjimu klausytis.

– Paradoksalu, turint galvoje tai, kad esate žurnalistas...

– Yra ir kitas paradoksas. Kažkada Arūnas Valinskas, žiūrėdamas, kaip einu koridoriumi, paklausė: „Gal tu jūreiviu buvai? Tu žiauriai keistai eini.“ O aš sukūriau laidą, kuri vadinasi „Pasivaikščiojimai“...

– Knygoje rašote: „Atidžiai pasiklausius tokio pašnekesio su savimi dalyvaujant kitam, galima beveik neklystant pasakyti, kas jūs toks.“ Ar „Pasivaikščiojimai“ pačiam padėjo suvokti, o kas Jūs toks?

– Padėjo, šiek tiek padėjo. Manau, kad sužinojau, pajaučiau daug dalykų. Tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Tai mane nuramino, ypač nuramino. Kai sužinai, kad ir kitam taip yra, ramiau. Kai sužinai, kad ir kitas tą galvoja, ramiau. Kai sužinai, kad pasaulis labai labai įvairus, daug ramiau. Jis įvairus, jis begalinis... Mes nuolat turime begalinį variantų rinkinį, begalinį pasirinkimą... Išskyrus, žinoma, kada situacijos ekstremalios, bet šiaip jau – begalinį...


Troleibusas sustoja. Regis, esame paskutinėje 2 troleibuso maršruto stotelėje „Senoji plytinė“. Pokalbį tęsiame kitoje gatvės pusėje esančioje stotelėje. R. Zemkauskas, kuriam teks dar kartą susimokėti už kelionę viešuoju transportu, nusistebi: „Bilietėlis – beveik keturi litai! Taigi daug kainuoja… Apsimoka mašiną turėti!“ „Arba nuolatinį“, – priduriu.

– Per vieną interviu, paklaustas, ar būtų įmanoma sukurti filmą pagal Jūsų gyvenimą, atsakėte – taip, bet tai buvo labai trumpas atsakymas...

– Jis ne veltui buvo toks trumpas. Aš stengiuosi viešai kalbėti kiek galiu atsakingiau, tad kartais trumpas atsakymas – pats sąžiningiausias.

– Jei šio filmo scenarijaus autorius būtumėte Jūs pats, koks būtų scenarijus?

– Kai bus, sužinosime. Jeigu bus...

– Kas vis dėlto būtų pagrindinis šio filmo veikėjas – vertėjas, filmų įgarsintojas, laidų prodiuseris, žurnalistas, poetas, rašytojas, intelektualas, snobas?

– Rašytojas, nes aš kuriu istorijas. Net filmuodamas savo laidas vis tiek kuriu istorijas. Esu istorijų pasakotojas. Jei galiu, pasakoju jas per kitus žmones. Jos daug įdomesnės, nes tie žmonės protingesni už mane. Dar geriau nei rašytojas – istorijų pasakotojas.

– Jūs turite dukrą, tiesa?

– Turiu dvi dukras.

– Nuo 1993-ųjų iki 1997-ųjų daug rašėte vaikams. Įdomu, ar vaikų atsiradimas Jus įkvėpė kurti vaikams?

– Ne.

– O kas?

– Manau, kad paties vaikystė, tos nekaltybės dainos... Iš ten tai ateina. Visai nebūtina turėti vaikų, juos mylėti, kad jiems rašytum. Ne to reikia. Reikia fantazijos ir laisvės jausmo. Tam, kad rašytum vaikams, reikia labai išsilaisvinti.

– Ar norėtumėte kada nors imtis grožinės literatūros suaugusiesiems?

– Noriu ir imsiuos.

– Galbūt šiuo metu jau mirkote plunksną į rašalą?

– Jungiame į elektrą...

– Ar vis dar kuriate eilėraščius?

– Taip.

– Kuris Jums labiausiai patinka?

– Man patinka „Šilkverpio“ ciklas, nes visi gali jį pasiskaityti kada nori ir visiškai už dyką. Tai vienintelis eilėraščių ciklas, apie kurį galiu kalbėti. Jaučiuosi vis laimingesnis, kad jis internete, kad tai buvo pirma internetinė poezijos knyga Lietuvoje. Kai pradėjau, man sakė – ką čia darai, kokia nesąmonė, leisk popierinį, kas čia bus išvis... Aš neatsidžiaugiu.

– Bet nuo 1996 m. jau praėjo labai daug laiko. Galbūt galėtų atsirasti naujas eilėraščių ciklas?

– Yra paruoštas, yra paruoštų... Kai paskambina iš leidyklos, klausia – gal jūs turite kokią knygą? Sakau – o eilėraščius spausdinsit? Atsako – neeeee, eilėraščių tai ne... Tada sakau – jeigu ne, tai nereikia.

– Kaip manote, kodėl taip yra?

– Neturi auditorijos, nepelninga, žinai...

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad Lietuvoje kultūros laidos dažniausiai blogesnės nei Lietuvos kultūra?

– Nežinau, man atrodo, kad laidos yra adekvačios kultūrai. Tiesą pasakius, neduok Dieve, jos būtų geresnės. Ir gal net visai gerai, kad jos šiek tiek blogesnės, nes jei visa realybė persikelia į ekraną, nebelieka ko gyventi. Jos ir turėtų būti šiek tiek blogesnės. Bet manau, kad mūsų laidos – „Alchemija“, „Pasivaikščiojimai“ – adekvačios, jos daugiau ar mažiau atspindi, kaip yra.

– Kaip sukurti gerą kultūros laidą? Rodos, apie tai buvo pirmoji „Alchemija“...

– Reikia mylėti savo darbą, mylėti savo pašnekovus, norėti tai daryti, nuoširdžiai tuo domėtis. Aš tuo gyvenu. Mano supratimu, pirmiausia reikia jausti džiaugsmą dėl to, ką darai, suvokti, kad kultūra – tai ne kapinių paminklų gamyba, o gyvas ir nuostabus procesas, kuris daro žmogų laimingesnį. Tai yra kultūra, o ne kažkokie paminkliniai lozungai ir represinė veikla, kuri sako – būk kultūringas, skaityk, gilinkis, kentėk. Nereikia kentėti, reikia džiaugtis.

– Ar Jūsų laidoms būtina televizija?

– Kol kas ji būtina, nes tai galimybė jas finansuoti. Internete jos tiesiog neišsilaikytų. Mes nesame brangūs, bet net ir tų pinigų nesusirinktume... Arba turėtume dirbti pasauliui, bet tada jau būtų didžiulė konkurencija, ir vargu ar kam būtų įdomios mūsų temos, jei viską darytume angliškai.

– Kartą viename interviu esate minėjęs, kad Jums gelbėja utopinis mąstymas, padeda siūlyti vis kažką naujo. Ar ir dabar galvoje kirba kokių nors utopinių minčių?

– Manau, kad taip. Nors jos nėra labai utopinės. Tiesiog aš niekada nesusitaikau su status quo. Aš niekada netikiu, kad čia yra siena – turiu patikrinti, ar tikrai. Gal mes tik susitarėme, kad tai yra siena? O gal čia yra durys? Dar daugiau – gal kažkas užklijavo tapetą ir vaizduoja sieną?

Lygiai taip pat buvo su „Pasivaikščiojimais“. Visi manė, kad reikia siekti kažkokio tikslo, reikia gaminti kažkokį pokalbio produktą, kuris būtų su kažkokiais galutiniais sprendimais ir įspūdingomis citatomis. Ne, nereikia. Ir aš tą įrodžiau. Viskas pasikeitė. Dabar kažkodėl daug kas pasivaikščioti sugalvojo, daug kas sako – mes kalbėsime kitaip, kitas temas gvildensime, mes lengvai... Kaip čia taip atsitiko, a? Iš kur čia tų vaikščiojančių atsirado visose laidose? O aš žiūriu ir labai tuo džiaugiuosi kaip Tomas Sojeris, prikalbines chebrą dažyti tvorą.

– Jaučiatės pakeitęs kultūrines, pokalbių laidas?

– Jaučiuosi pakeitęs foną. Žinoma, į gerąją pusę, džiaugiuosi tuo. Esu gana senas, kad galėčiau pripažinti – taip, aš pakeičiau foną.

– Kas Jus varo į priekį?

– Nerimas.

– Ar dažnai jį jaučiate?

– Visą laiką. Amerikietis pasakytų – it’s my middle name – čia mano antras vardas.

– Ir tai Jus verčia kurti?

– Matyt, galima ir taip pasakyt. Žinai, patys sunkiausi klausimai – kas verčia kurti, kas verčia gyventi, nes kūryba yra gyvenimas tam, kuris kuria. Tu visą laiką kažką darai. Nebūna atostogų nuo kūrybos. Jeigu būna, tai kūrėjui kažkas negerai...

– Jūs visai neatostogaujate?

– Ne, aš greitai pasikraunu. Man užtenka dienos dviejų, ir vėl galiu... Kurti – labai skambus žodis. Visi supranta, kad kurti – tai ir sukurti. Bet kurti ne visada yra ir sukurti, tą reikia suprasti. Ir ne viskas, kas sukurta, vėliau tinka. Labai daug lemia atsitiktinumas. Todėl, kai žmonės linki laimės, jie teisingai daro. Reikia, kad pasisektų, tau turi pasisekti.

Manau, kad labai daug dalykų padariau ne aš, man tiesiog pasisekė. Ir visiškai negalėčiau už tai prisiimti nuopelnų. Būčiau laimingas, galėdamas savo kūrybą atiduoti už dyką, bet man reikia valgyti ir vaikus maitinti. Ir šiaip norisi išgerti gero viskio. Bet kai tau duodama taip – taip turėtum ir atiduoti. Tik čia jau toks pavojingas ir fariziejiškas aiškinimas, nes vis dėlto mielai pasiimi vaisius to, ką tau duoda...

– Ar jaučiatės esąs laimingas žmogus?

– Taip. Dar to betrūktų, kad sakyčiau, jog esu nelaimingas – būčiau visiškas veidmainis. Man taip pasisekė, gavau tiek daug dovanų ir tiek daug pavyko padaryti... Reiktų būti geru šunsnukiu, kad aiškinčiau, jog man dar kažkas nepatinka, gyvenant tokioj puikioj šaly.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder