S. Kanaverskytės šviesos magija

Jeigu šviesą pabandytume paversti garsais, Sofijos Kanaverskytės Klaipėdos galerijoje surengtoje dekoruotų šviestuvų parodoje "Šviesos melodijos" išgirstume ir Likimo simfoniją, ir lakštingalų giesmes, jūros vargonus ir jaukų ugnies traškesį.

Atrodytų, jūsų sukurti šviestuvai iliustruoja ar nušviečia kažkurią žmogiškosios būties sceną - ir gan teatrališkai.

Iš tiesų mano daryti šviestuvai kažkiek siejasi su teatro menu. Per parodos atidarymą klausydamasi P. Narušio atliekamos muzikos ir E. Jankutės skaitomų Šekspyro sonetų, nejučia pagalvojau, kad mano šviestuvai yra dekoracija tam vyksmui. Juos gali apžiūrėti iš visų pusių; tai taip pat suteikia parodai savitą teatrališką charakterį.

Gerokai pabodo parodos su ant sienų iškabintais paveikslais, nors jie meistriški ir įdomūs. Nesakau, kad ta mano parodėlė labai novatoriška ar moderni. Tai pirmas pabandymas "nulipti" nuo sienos ir užpildyti erdvę, kaip skulptorei. Erdvinį vaizdą dar papildo šviesa, sklindanti iš šviestuvo.

Aš labai seniai svajoju panašiu principu - paprastu, dekoruotu audiniu - ir teatro scenoje sukurti formas ar erdvės skaidymo objektus, tarsi vitražus, apšviestus "kontra" šviesa. Žinoma, tinkančius dramaturgijai ir režisieriaus sprendimui. Tad šis pažaidimas šviestuvais - tik pradžių pradžia.

Būtų įdomu sukurti švytinčių skulptūrų parodą?

Skulptūriškų formų, apšviestų iš vidaus, karkasų konstrukcijas pagaminti prašyčiau metalo darbų specialistą. Bet tuoj iškyla klausimas: kam? Juk išlaidos būtų nemažos, o darbą po parodos reikėtų išmesti - ir dėl nepatvaraus audinio, ir dėl to, kad sunku būtų rasti erdvę ilgesniam eksponavimui. Šviestuvai - kas kita, jiems tinkamiausia erdvė - namų interjeras, o medžiagos - šilko - subtilumas ir neilgaamžiškumas yra tik pranašumai.

Dar viena rimta priežastis imtis kurti šviestuvus yra tai, kad bet kokia technika dekoruotas permatomas audinys, apšviestas iš priešingos nuo žiūrovo pusės, atsiskleidžia visu savo grožiu: intensyvėja spalvos, atsiranda gyvybė ir dinamika. Tai vyksta tarsi savaime, be didesnių pastangų.

Anot S. Kanaverskytės, sukūrusios šviestuvų seriją batikos technika, šio audinių dekoravimo būdo negalima neįsimylėti.

Kaip randasi piešinys ant šviestuvo sienelių?

Tai dailininko fantazijos vaisius, kartais gimstantis spontaniškai, kartais kankinamai ilgai ieškomas, bet visada dekoratyvus. Ant šviestuvo siužeto neišpieši - nelimpa.

Kodėl šviestuvų sienelių audinį dažniausiai dekoruojate batikos technika?

Tai labai senas ir egzotiškas būdas, ne taip seniai atkeliavęs į Lietuvą iš Tolimųjų Rytų - Indonezijos, Indijos, Filipinų. Batikos pradininkas Lietuvoje yra profesorius Juozas Balčikonis, pats asmeniškai atradęs ją kelionių metu. Jo sukurtos įspūdingos batikos kompozicijos saugomos Lietuvos meno turtų fonduose, ir didelis profesoriaus nuopelnas, kad jis šią gražią techniką išpuoselėjo ir paskleidė savo mokiniams Dailės akademijos Tekstilės katedroje. Klaipėdoje gražius batikos darbus kuria A. Adomavičienė ir A. Damijonaitis.

Kas pabando šią nuostabią techniką, įsimyli ir "maudosi" joje. Tai nelengvas darbas, tai ne tapyba, kuriai pakanka drobės, teptuko ir aliejinių dažų.

Per parodos atidarymą susidomėjusieji klausinėjo, kaip nupiešiamos tos plonos išsišakojusios linijėlės ant audinio paviršiaus...

Reikia gerai vėdinamos patalpos, didelių indų audinio nudažymui, o svarbiausia - ištirpinto bičių vaško ir parafino mišinio, kuriuo nuolat padengiamos audinio spalvos. Kai beveik visas gaminys jau padengtas sukietėjusiu vaško ir parafino sluoksniu, tada jis tam tikru būdu arba atsitiktinai sulaužomas, o po to merkiamas į paskutiniąją spalvą.

Laikomas gana ilgai, kad dažas per sulūžinėjusias vaško vietas persigertų ir gražiai išdažytų kraklė vadinamą voratinklinį atsitiktinio piešinio ornamentą. Tai ir yra didžiausia batikos kūrinio puošmena. Lieka pašalinti nuo audinio paviršiaus vašką - įkaitintu lygintuvu ir daugeliu sluoksnių popieriaus, kuris sugeria vašką ir parafiną.

Anuomečiame Dailės institute, Tapybos katedroje studijavote scenografijos specialybę. Ar tai jūsų kūrybos šerdis?

Su pertraukomis dirbau įvairiuose Lietuvos teatruose. Sukūriau scenografiją 80-iai spektaklių. Bet ne visuomet nepertraukiamai bendravau su teatrais, tenkinausi bet kuriuo pasiūlymu, kartais trūkdavo laiko ir tekdavo skubėti; visa tai ir mano kai kurios asmeninės savybės sutrukdė tapti didelę paklausą turinčia scenografe. Šiuo metu jaunų ir labai gabių scenografų Lietuvoje yra net per daug, jie užsakymų gauna vos vos, tad mano kartos dailininkams lieka tūnoti po šluota. Arba kurti ką kita.

Teko "atrasti" tekstilės aplikaciją, iš mažens mėgstu siūti, siuvinėti, megzti, todėl mane traukia prisiglaudimas prie audinio. Matyt, iš prigimties esu tekstilininkė, o tekstilės meno dalis telpa teatro mene. Bene mėgstamiausia mano sritis - teatrinio kostiumo projektavimas, dalyvauju jį siuvant.

Esu suprojektavusi ir pasiuvusi visų personažų kostiumus dviem spektakliams - Vokietijos Elmshorno teatre ir Kelmės Mažajame teatre. Pastarajame esu sukūrusi scenografijos ir kostiumų projektus dešimčiai spektaklių. Paskutiniojo, "Kražių skerdynių" spektaklio premjera įvyko praėjusių metų pabaigoje. Turėjau didžiulį malonumą šiam spektakliui savo rankomis pasiūti per 40 aplikuotų, siuvinėtų ir margintų kostiumų.

Per trisdešimt metų dirbate Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje; ar įdomu?

Taip. Studentams stengiuosi perduoti viską, ką moku, nes jie - būsimieji mėgėjiškų teatrų režisieriai. O šie turi mokėti suprojektuoti scenografiją ir kostiumus, juos netgi pasiūti, pagaminti butaforinius daiktus, sukurti scenos efektus, nudažyti ne tik scenos elementus ir objektus, bet ir audinius. Svarbiausia, stengiuosi lavinti estetinį skonį, o geriausia sekasi tai padaryti, kai jie patys imasi meninės kūrybos.

Atrodytų, senoji ir šiuolaikė menininkų kartos konfliktuoja kūrybinės raiškos būdais. Ką apie tai manote?

Beje, po klaipėdiečių parodos "Vakarų vėjai" vykusioje diskusijoje pasigirdo, kad paroda - silpna, senamadiška, joje nėra nieko stebinančio, nieko "ultra". Itin moderniai mąstantys jaunieji autoriai rengia pavienes parodas, ir jos vertos dėmesio, bet kaipsyk minėtoje jie neišdrįso dalyvauti.

Būtų juokinga ir graudu, jeigu joje pasirodę vyresniosios ir viduriniosios kartos dailininkai, jau susiformavę ir atradę savo kūryboje aukso grūdą, pradėtų maivytis ir stengtųsi meno kritikus nustebinti avangardizmu, neplaukiančiu iš širdies.

Kažkodėl visažiniai klaipėdiečiai meno kritikai net nebandė pamatyti, ko yra pasiekę tie nenovatoriški menininkai. Kai žvelgi į M. Uoginto, V. Pinkevičiaus, E. Malinausko, A. Banytės, J. Vosyliaus, grafikės G. Oškinytės ir kitų darbus, pamatai ten sudėtą visą gyvenimiškąją ir kūrybinę patirtį, pajauti magišką meistriškumo poveikį. Tai daug daugiau negu avangardinis stebinimas, amžinieji dalykai - nei per metus, nei per dešimtį metų nepasiekiamos vertybės. Kiek turėjo ištepti dažų E. Malinauskas, kad jo jūra alsuotų?

V. Pinkevičius 40 metų diena po dienos praleido prie drobės, išreikšdamas joje savo vidinius konfliktus. Jo titaniškas darbas susikoncentruoja faktūriškame drobės paviršiuje kaip Nukryžiuotojo skausmas. Jis yra tapybos Nukryžiuotasis. Kas žino, kiek kartų ir kaip L. Natalevičius tepa juodą dažą ant drobės, idant išgautų tik jam priklausančią juodą gilumą, kurioje kaip arfos muzika skamba kitos spalvos?

Aš priklausau vyriausiajai dailininkų kartai Lietuvoje. Neturiu jokių apdovanojimų, jokių vardų. Esu eilinė savo dirbtuvėje besikrapštanti dailininkė, ir džiaugiuosi, kad dar turiu sveikatos dirbti ir jausti kūrybos pilnatvę. Didžiausias atpildas, kad į mano kuklios parodėlės atidarymą prisirinko tiek daug žiūrovų ir gražaus jaunimo. Ir nors čia nėra iš koto verčiančių ultramodernių darbų, pajutau, kad menas reikalingas.

Ivona ŽIEMYTĖ