Jeigu jau šiandien pasaulyje viskas pasakyta, toli gražu ne viskas pasakyta kitaip. Žinoma, kiekvienas kūrėjas visas tiesas stengiasi išreikšti ar įsivaizduoja reiškiąs savaip, tačiau šiuo atveju Nacionalinės premijos laureato Šarūno Saukos pasaulio matymas neabejotinai yra unikalus. Jo vaizduojamas pasaulis yra lygiai tiek pat bauginantis, kiek ir traukiantis, kaip sūkuriuojanti gelmė. Paroda „Žmogus su Šarūno Saukos veidu“, nuo praėjusio penktadienio veikianti Nacionalinėje galerijoje Vilniuje, irgi yra kitokia: savaitgalį grąžino į muziejaus kasdienybę eiles.
Kitokia dar ir dėl to, kad per painų pateiktų galvosūkių - metaforų lauką žiūrovas eina vedamas dailininkui itin artimo žmogaus - dailėtyrininkės Monikos SAUKAITĖS. Ji sukūrė šios parodos koncepciją ir paklysti tuose fantazijos labirintuose neleidžiančius taupius ir jaukius žodinius orientyrus, anot jos, labai lengvas gaires, palikdama žmogui laisvę atrasti visa, ką siūlo jo išsilavinimas, protas, patirtis.
- Spėdama Š.Saukos populiarumo priežastį sakėte, kad jis stengėsi tapyti kitaip. Tik tiek?..
- Tai vienas iš tų galimų atsakymų, kuris tuo metu man atėjo į galvą, bet ne vienintelis, žinoma. Man atrodo, kad čia svarbus ir tėčio principinis nusiteikimas kūrybos atžvilgiu, t.y. tapymas sąžiningai, nemeluojant ir „nechaltūrinant“, gresiantis nuolatine įtampa ieškant kokios nors minties paveikslui, ir paveikslo tapymas bandant šiek tiek praplėsti įprastas dailės ribas. Man atrodo, jo įprotis priešintis įvairiems draudimams ar prietarams prasidėjo nuo sovietinės visuomenės, kai menininkai buvo suvaržyti normų, ko negalima daryti arba kas yra negražu, ir jis negalėdamas visapusiškai jų ignoruoti, stengėsi bent po truputį stumtis į tą pusę.
- Tokio dailininko gyvenimas sunkus?
- Labai sunkus. Aš gi matau, kaip jis daug savęs atiduoda kūrybai. Kai jo klausia apie įkvėpimą, jis sako - apie kokį įkvėpimą galima šnekėti, nes kūryba jam iš tiesų yra, viena vertus, visas gyvenimas. Visas jo gyvenimas yra kūryba ir šeima, nežinau, ar dar ką galima būtų įterpti tarp jų. Jo sąžiningas santykis su darbu, kuriuo jis užsiima, yra varginantis. Manau, kiekvieno žmogaus, kuris stengiasi savo darbą atlikti gerai ir kiek įmanoma gerai ir geriausiai, atiduodamas paskutines miego valandas, gyvenimas kur kas sunkesnis negu to, kuris dirba nuo aštuonių, o penktą valandą pasižiūrėjęs į laikrodį išjungia kompiuterį ir išeina pasišvilpaudamas kur su draugais...
- Ką tartumėt tada apie mamą dailininkę Nomedą Saukienę?
- Nors apsukusi ratą atsidūriau meno srityje, nesu menininkė ir kiekvienąkart, kai juos matau, atsidūstu, koks sunkus menininko gyvenimas. Mamai tenka suderinti labai daug dalykų: ir buitį, kuria ji didžiąja dalimi rūpinasi, ir dėstymą Dusetų dailės mokykloje, ir kūrybą. Ji - nuostabi pedagogė: mokinį ne įstums į kokius nors rėmus, bet pajutusi, ką jisai geriausiai gali, kas jam tiesiog eina iš širdies, bandys tą aspektą puoselėti, ugdyti. Jos mokiniai jau kiek metų laimi respublikines dailės olimpiadas. Mamos kūryba visiškai kitokia. Tėtis, kaip pats sako, siužetus krapšto iš savo smegenų, paveikslus ima iš galvos, jie gimsta per mintį, o mamai kūryba neatsiejama nuo jausmo. Tėtis yra minėjęs, kad paveikslo gimimas galvoje trunka kelis mėnesius - kad paveikslas galėtų persikelti į drobę, jis turi gimti nematerialioje erdvėje, ir tas laikas gal yra net pati sunkiausia proceso dalis. Mama pačioje dirbtuvėje susikuria atmosferą iš to, ką pasideda po ranka, - dažnai tai būna žolynai, kokia paukščio iškamša, kokie nors audiniai, vaiko nuotrauka, ir iš tos nuotaikos kilusį jausmą perkelia į drobę...
- Ir tai yra poezija...
- Taip.
- O Š.Saukos paveiksluose - trileris...
- Čia jūs pasakėt (juokiasi), bet aš pritarsiu. Kūrėjai yra abu: jiems kūryba yra ir sunkus darbas, ir gyvenimo pašaukimas.
- Griežtai jus auklėjo Š.Saukos ranka?
- Jis labai švelnus, nėra manęs nubaudęs. O jei būdavo kokių nors pykčių, tai jie pasireikšdavo nebent tyla šeimoje.
- Kaip šiandien atrodo tėvų namai, išvežus paveikslus į Vilnių?
- Dusetose jų trobelė gana miniatiūrinė, laisvų sienų, ant kurių galėtų kaboti paveikslai, iš tiesų nedaug, - buvo tik vienas kitas nedidelis darbelis, o dirbtuvėje, kur daugiau erdvės, matyti tik paveikslas, prie kurio dirbama; užbaigtas paprastai būna nusukamas į sieną.
- Ar Š.Sauka išties yra abejingas šlovei, titulams ir premijoms, ar jis specialiai išlaiko ilgas pauzes tarp parodų, kad sukeltų dar didesnį susidomėjimą?
- Tikrai ne. Jo paveikslams reikia erdvių. Prieš 18 metų didelė paroda veikė Šiuolaikinio meno centre, paskui vyko vos viena kita mažesnėse galerijose. Tėčiui įdomu rengti tokią parodą, kurioje jis gali pasižiūrėti iš perspektyvos į savo kūrybą, nes jo dirbtuvėje, kaip sakiau, vienu metu matomas tik vienas paveikslas. O įvertinti savo kūrybą, manau, kiekvienam menininkui yra svarbu. Jis sakė, jog ši paroda jam svarbi, kad parodytum, kad dar esi, ir pamatytum pats, kas esi. Aš cituoju, kas jam svarbu. Namie, žinoma, nebūna šurmulio, ypač kai tėtis dirba susikaupęs, tačiau mes pasikalbame ir „nuo dūšios“, - vis tiek ryšys su artimais žmonėmis glaudesnis. Tačiau jis beveik niekada nepasakoja, ką norėjo pasakyti vienu ar kitu darbu. Labai retai išsprūsta vienas kitas žodis, tad jei aš prakalbu apie jo kūrybą, kalbu tik apie tai, ką aš joje išvystu per ilgą žiūrėjimą, nes tai, ką jis norėjo pasakyti, paprastai lieka su juo. Meno kritiko arba žiūrovo valia - surasti savo interpretacijas, ir juo jos įvairesnės, tuo geriau.
- Kiek laiko prireikė tokiai didelei - 84 paveikslų ir 53 stiklo objektų - parodai surengti?
- Jei laiką skaičiuotume nuo pradžios, nuo pačios minties gimimo, procesas buvo labai ilgas. Galbūt nuo tada, kai aš įstojau į Dailės akademiją ir pradėjau rašyti disertaciją apie Šarūną Sauką. Ją bebaigiant ar jau užbaigus disertacijos vadovė dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė pasiūlė perkelti mintis iš vieno formato į kitą, iš disertacijos - į parodą, ir man tokia užduotis iš karto pasirodė įdomi ir intriguojanti. Nuo tada su tėčiu ėmėme galvoti, kuriuos darbus galima parodyti, kuriuos jis labiausiai norėtų parodyti, kuriuos aš labiausiai norėčiau ištraukti iš tamsos. Dėl kai kurių paveikslų vyko ilgos derybos: jam atrodė - neverta rodyti, o man atrodė - labai įdomu, jis norėjo iš naujesnių parodyti būtinai, o aš sakiau, kad jau nebėra kur. Paskui prasidėjo intensyvūs parengiamieji darbai, parodos architektūros konstravimas, ir mūsų mintys, kaip visa tai sudėlioti erdvėje, evoliucionavo nuo visai utopinių iki galiausiai tos struktūros, kuri dabar yra.
- Nebuvo minties įkurdinti joje ir Lietuvos tūkstantmečiui skirtą dailininko paveikslą, puošiantį prezidentūros sales?
- Ta mintis blykstelėjo, bet, viena vertus, atrodė nekorektiška skolintis iš ten, kita vertus, norėjosi palikti daugiau erdvės darbams, kurie išvis žiūrovui neprieinami arba rečiau matomi.
- Jums pačiai teko jaukintis Š.Saukos kūrinius?
- Priešingai, kuo dažniau manęs to klausia, tuo labiau man keista, kad iš tiesų jie niekada man nebuvo šiurpūs. Kiek atsimenu save vaikystėje, ypač kol gyvenom Vilniuje, kur iš tiesų sienos būdavo nukabintos tėčio darbais, man niekada nekildavo mintis, kad paveiksle pavaizduotas tėtis, kuris mane augina, - man tie personažai būdavo tarpusavyje nesusiję. Paveiksluose drastiškų elementų net nepastebėdavau arba priimdavau juos kaip savaime suprantamus, kaip liaudies pasakas, kurios iš tiesų atrodo baisios tėvams, bet ne jų vaikams. Jie natūraliai priima ir po laukus išbarstytus raganos kaulelius, ir Jonukui kepti iškūrentą krosnį - visą istoriją. Suaugusiam tokie momentai daug šiurpesni gal dėl to, kad jo patirtis tuos vaizdus susieja su realiais įvykiais, nutinkančiais gyvenime, ji byloja, kad pasakos iš tiesų atspindi realybę, o vaikystėje pasaką priimi kaip kitą pasaulį ir nesusieji jo su tuo, kuriame gyveni.
- Jūsų senelis, šviesaus atminimo literatūros tyrinėtojas, tautosakininkas Donatas Sauka yra išskyręs gražaus palikimo lietuvių tipą. Kokia jo įtaka buvo šeimoje?
- Mums visiems jis buvo didelis autoritetas. Mano tėvelis apie savo tėvelį yra sakęs, kad nėra sutikęs protingesnio žmogaus. Pokalbiai su seneliu man būdavo intelektualiniai iššūkiai tuo metu, kai dar nestudijavau, ir tuo metu, kai studijavau politikos mokslus. Kartais sunku būdavo palaikyti pokalbį prie pietų stalo, kai pasigirsdavo jo įžvalgos, aštrios, taiklios, kartu miglotos. Kurį laiką apskritai jausdavausi vis dar neturinti nei kompetencijos, nei patirties kalbėti su itin protingu, itin intelektualiu žmogum, koks buvo senelis, tik pasukus močiutės ir senelio pėdomis į humanitarinius mokslus, įstojus į semiotiką, magistrantūrą, daugiau pasikalbėdavom, ateidavau net pasikonsultuoti viena ar kita tema. Senelis visados buvo tas autoritetas, kurio link stiebtasi.
- Š.Sauka jums patardavo, kaip piešti?
- Tokioj šeimoj augant nepiešti yra sunkiai įmanoma. Piešdavom abu su broliu (Mykolas Sauka - skulptorius, rašytojas - red. past.), bet mano visi paišymai taip ir liko paraštėse. Jei nori piešti, turi piešti nuolatos, o jei nuolatos to nedarai, tada gali sakyti: galėčiau piešti, bet kas iš to.
- Jei galėtumėt piešti, kokį Š.Saukos portretą pieštumėt?
- Sunku atsakyti žodžiais, bet jei reikia epiteto - jaukų. Daryčiau jaukų.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą