"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Dainininkės Violetos Jurkonienės-Sati muzikinis kelias driekiasi nuo paauglės kūrybiniu slapyvardžiu Crazy Violette eksperimentų iki šiuo metu plėtojamo magiško "ambient" projekto "Agama".
Atrodytų, kad plataus muzikinio skonio melomanę, plataus balso diapazono vokalistę, plačių pažiūrų moterį turėtų žavėti nūdienis pasaulio atvirumas. Tačiau Sati neskuba džiūgauti dėl griuvusių sienų ir iš pažiūros nebesančių ribų.
Vilniuje gyvenanti klaipėdietė lietuviškoje popscenoje išsiskyrė konceptualiu ir egzotišku požiūriu į kūrybą bei dvasingumą. Jos vokalas skambėjo daugelio lietuviškų grupių dainose ir gausybėje praėjusio dešimtmečio muzikinių konkursų bei festivalių. Tačiau vieno iš stipriausių visoje Lietuvoje balsų savininkė labiausiai vertina sielos ramybę ir harmoniją, kuriai nūdienio pasaulio sparta neatrodo palanki.
"Kol turi mažučius namučius, gyveni vienas su mažai daiktų, atrodo, spėji ir susitvarkyti, ir pasvajoti. Kuo didesnis namas, tuo daugiau jame telpa svečių ir daiktų, tačiau ir rūpesčių kur kas daugiau. Prasiplėtus mus supusioms sienoms, atsivėrė daug galimybių, ir visi pradėjo daugiau norėti ir reikalauti, - pastebi du sūnus auginanti moteris.
- Iš dalies tai gerai, tačiau naikina ramybę. Kuo daugiau sieksi, tuo daugiau būsi priklausomas nuo kitų, bet vis tiek negali būti visur ir visame. O vienas nepasieksi nieko. Išreikšti save be galo gera, tačiau būna, kad siekiai nesutampa su greičiu. Asmeniškai mane tas tempas žudo - tai vidinis griovimas, ramybės ir gėrio savyje naikinimas."
Ką manote apie debiutantų galimybes dabar ir jūsų muzikinės karjeros pradžioje?
Viena, ką tikrai žinau, yra tai, kad dabar konkurencija yra daug didesnė nei prieš dešimtmetį. Tačiau daugiau atsiranda ir įdomesnių veidų - kultūros požiūriu visuomenė nuolat gauna įdomios informacijos. Manau, tuometinių atlikėjų savarankiškumo įspūdis susidarė tik todėl, kad nebuvo tiek daug reikalavimų, nereikėjo šitiek vadinamojo "piaro". Žurnalų, laikraščių ar televizijos vaidmuo buvo daug menkesnis. Dabar kiekvienas pradedantysis turi pagalvoti apie atstovus spaudai ir pan.
Kaip apibūdintumėte lietuviškos pop- ir undergroundo muzikos situacijos laikmetį, sutapusį su jūsų paauglystės metais?
Mano paauglystės metais Klaipėda buvo "fojistų", "depešistų" kraštas. Jis visada garsėjo savo "metalo", roko grupėmis, tačiau vėliau, kai čia studijuoti atvyko Sigitas Grybas-DJ Saga, atėjo didžiulė technomuzikos ir reivo banga. Ją pasigavau ir aš. Grupė "Exem" man atrodė kažkas tokio... Vakarietiška, neįprasta, gražiai suderintų sąskambių muzika.
Laikmetis buvo labai įdomus, bet aš dar ilgai ieškojau savęs. Mane visuomet traukė progresyvesnė muzika. Sakyčiau, daugiausia veržlumo, didingumo dvasios man įkvėpė "Queen" ir "Depeche Mode", kažkokį atspalvį paliko ir Sinead O'Connor, vėliau begalinį atvirumą ir pasitikėjimą savyje atradau per Bjork muziką. Jos valiūkiškumas, vaikiškumas, rodėsi, atspindėjo mane pačią, o tas vadinamasis trenktumas sustiprino ne tik vokalą, bet ir suteikė vidinio pasitikėjimo kurti taip, kaip jauti ir nori. Visuomet patiko "Enigma", Enya. Kiek vėliau susižavėjau "Portishead", "Massive Attack", "Guano Apes", "Flamma Flamma", Lisa Gerrard ir pan.
Ar esate išsaugojusi pirmuosius savo įrašus?
Pačių pirmųjų įrašų nelabai, rasčiau gal porą dainų... Tačiau visus juos puikiai prisimenu. Profesionaliojoje scenoje pradėjau dainuoti būdama penkiolikos. Vertinant amžių ir tuometines galimybes, viskas buvo gerai. Pamenu, kai įsirašiau pirmąją dainą ir grįžusi namo pasiklausiau, negalėjau patikėti, kad taip gražiai dainuoju. Žinoma, tokia euforija laikui bėgant gęsta - reikalavimai kyla, o balso, kad ir koks gražus jis būtų, be nuolatinio darbo niekaip nepavyks valdyti tobulai, tad tingumą reikia pamiršti.
Pirmieji įrašai buvo daromi "Arta Sound" studijoje. Daugiausia su mano dainomis dirbo grupės "Trio DAV" muzikantai. Aš sukurdavau melodijas, ateidavau, padainuodavau, parodydavau akordus arba tiesiog padūsaudavau, kad noriu skambėti kaip ta ar ana užsienio žvaigždė, o jie bandydavo realizuoti, - šypsosi. - Nebuvau per daug reikli. Man esmė buvo dainuoti, dainuoti, dainuoti. Honorarai? Absoliučiai niekas man nerūpėjo, išskyrus pačią muziką.
Kokią prisimenate savo paauglystės laikų Klaipėdą?
Jaučiausi gyvenanti gražiame, romantiškame, begalinės erdvės pojūčio mieste šalia jūros. Mane visuomet žavėjo seni vokiški namukai ir visas senamiestis, nors jis ir mažutis. "Meridiano" įkvėptoje atmosferoje jausdavaisi esąs praeities dalis, kita vertus, Klaipėdos buvimas arčiau Vakarų jai teikė kitoniškumo.
Vasarinės hedonizmo kultūros ir merginų, demonstruojančių įdegusius kūnus, žinoma, irgi neatmesi. Gal todėl Lietuvos vyrai kartodavo, kad Klaipėdoje moterys gražiausios, - juokiasi. - Dabar uostamiestyje daug kas pasikeitė, bet jis buvo ir liks man artimas. Architektūra, kitos naujovės tarsi išstumia mane iš praeities, tačiau, matyt, taip ir turi būti: kai gyveni mieste, su juo susitapatini, ir aplinka ima atrodyti harmoninga, o išvykus viskas, kas keičiasi, tampa svetima.
Domitės, kas dabar vyksta lietuviškos muzikos padangėje?
Anksčiau nepraleisdavau nė vienos dienos ko nors nesužinojusi, tačiau atėjo toks etapas, kai pavargau nuo visko, kas buvo masiškai brukama žiniasklaidos. Nurimau ir nieko nebežiūrėjau, neskaičiau jau kokius porą metų. Tačiau, mano nuostabai ir džiugesiui, ir šitaip aptinku nemažai talentų. Dabar įdomūs žmonės būna greičiau išgirstami - gali, pavyzdžiui, netyčia užtikti juos internete. Tačiau tapti įdomiam tokioje gausybėje yra labai sunku. Talentų nemažai, bet nepakartojami, saviti žmonės yra retenybė.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą