Tačiau turint galvoje pastaruoju metu po miestą sklindančius girdus apie „Jasoną“, paties S.Šaltenio parašytą pjesę, kurią jis pats ir ėmėsi statyti, galima buvo nuvokti, kad pagrindinė sambūrio laiptuotu pavadinimu „Saulius Šaltenis ir draugai... literatūra, teatras, muzika“ priežastis ir bus artėjanti spektaklio premjera. Juk, šiaip ar taip, iki S.Šaltenio jubiliejaus 2015 metais dar eiti ir eiti, juk kito postūmio bent iš išorės nėra: nebuvo jokio filmo anei naujos knygos, - romanas, kurio ištrauką jis paskaitys vakarui įsibėgėjus, dar tebėra rašomas ir, anot autoriaus, dar bus rašomas ilgai.
Jaukioje salės prietemoje skyrėsi nauju pastatymu užimtų profesionalų veidai - čia buvo garsi scenos dailininkė Virginija Idzelytė, aktoriai Povilas Budrys, Vidas Petkevičius, Dalia Storyk, sparčiai išgarsėjusi dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, kuriai S.Šaltenis savajam „Jasone“ taip pat išskyrė vaidmenį. Ji, regis, ir bus didžioji „Jasono“ intriga.
Tarp aktorių nebuvo matyti Gražinos Balandytės, kurios atžvilgiu pagrindinis vakaro herojus net neieškodamas rado žodžių: „Paskambinau, ir ji vaidinti su džiaugsmu sutiko, fantastiška, nepaprastai narsi moteris. Jai teko kaip bibliniam Jobui baisūs išbandymai, bet ji atlaikė juos. Vakar skambinau, klausiau, kaip ją vadinti šitą vakarą, kad nesupyktų, - „paskutine scenos karaliene“ ar „nepralenkiama scenos karaliene“, o ji pradėjo juoktis ir pasakė: „Vadinkite mane braške“. S.Šaltenis sakė žinąs, kad aktoriai pyksta ant jo, kaip režisieriaus, sakė žinąs net už ką - už neorganizuotumą, jis nesiteisino, sutiko, kad jie arti tiesos ir pasidžiaugęs malone su jais bendrauti vardijo toliau: „Dalia Storyk nepaprastai išmintinga, fantastiškų patarimų duos; Remigijus Vilkaitis, filosofas, Evaldas Jaras, apie kurį Nekrošius sakė, jo lubos labai aukštai; labai įdomus Povilas Budrys, puikus pedagogas, Virginija Idzelytė - širdingas žmogus, Vidas Petkevičius - inteligentas, aktorius, kuris, kai pažiūri, atrodo kaip ežeras, sklidinas ramybės... Justė. Prieš kelerius metus mergiotės prisėdo prie pianino ir dainuoja angliškai, paklausiau, o valstybine kalba ar galima, ir jos atsisuko su daina „Pabudome ir kelkimės“. Tai buvo Agnė Armoškaitė ir Justė Arlauskaitė, jauna, veržli, tokia laukinė... Atėjus iš kito žanro sunku jai mokytis vaidinti, kartą net verkiančią mačiau...“
Lengvai šyptelėjęs S. Šaltenis prisipažins norįs sukurti tobulą spektaklį. Kiek pamenu, pirmąkart šią širdingą (tekris S.Šaltenio žodis) dramą „Jasonas“ Jaunimo teatre 1978 metais buvo pastačiusi Dalia Tamulevičiūtė. Jasono vaidmenį atliko Algirdas Latėnas, po kiek metų pats surizikavęs ją statyti Klaipėdos dramos teatre; paskui jos ėmėsi ir režisierė Regina Steponavičiūtė Šiaulių dramos teatre, S. Šaltenio valia pjesė vadinosi „Kaip užmušt Jasoną“. Dabartinėje versijoje Jasono vaidmenį atlieka aktorius P.Budrys, kuris kartu su kolega V.Petkevičiumi ir suvaidina sceną iš kuriamo spektaklio.
S. Šaltenis pasakojo daug metų gyvenantis be televizoriaus ir šiek tiek nutolęs nuo viešo gyvenimo ir teatro. Patyręs netekčių ir išgyvenimų, dabar vėl pažvelgęs į teatrą šviežiu žvilgsniu („Rašymas yra tokia baisi vienatvė, o teatras yra bendravimas...“). Jis paaiškino, kodėl paskutinius kelerius metus jo galva užimta „Jasonu“: „Amžinatilsį Jūratė Paulėkaitė skaitė mano pjesę, net susijaudino skaitydama, sako, reik statyt, sakau, kiek statė nepastatė; gerai, statysiu tada aš. Ji ir įstūmė į teatrą. Kaip po traukiniu ar po ratais įvedė į jį liūdna mergaitė tokiom akim... iš gyvenimo scenos jau pasitraukusi į tamsius mirties užkulisius...“
Taurus nuobodulys, apie kurį ironiškai užsiminė rašytojas, turėdamas mintyje autorinius vakarus, nerado vietos salėje. E. Jaras perskaitė jaudinančią S. Šaltenio novelę „Amžinai žaliuojantis klevas“, Justė atliko ne vieną dainą, tarp jų ir premjerinę, kurią sukurti paskatinęs „Jasonas“. Tarė negalvojusi, kad bus taip sunku vaidinti.
Tačiau vakaro pradžioje išėjęs į sceną rašytojas pradėjo ne nuo teatro - nuo pasiteisinimo, kad nekaltas, jog vakaras vėluoja, nuo istorijos, kaip ieškodamas senų užrašų, kur buvo parašyta, kaip jis įsivaizduoja gyvenimą po dvidešimt kelerių metų, sename portfely aptikęs rusišų pinigų su užrašu „Nijolei O. Kad nuneštų“. Kur, S. Šaltenis neprisiminė, bet čia pat atidavė skolą salėje buvusiai N. Oželytei, - metams baigiantis, ypač senstant, sakė, reikia stengtis atiduot visas skolas.
Pradėjo nuo rašymo. „Aš nekaltas ir dėl to, kad esu rašytojas, - gražiai tęsė mintį S. Šaltenis, - mūsų giminėj buvo literatūros klasikai vyskupas Antanas Baranauskas ir Antanas Vienuolis, ir vaikystėje tėvas man pasakė, kad reikia kažkam iš giminės būti rašytoju. Aš buvau pasmerktas ir visi žinojo, kad esu rašytojas...“ Jis papasakojo ir gražiausią epizodą iš rašytojo gyvenimo, kai laidojant mokytoją, kurios diplomui jis slapčiomis buvo sukūręs rašinį, išgirdo aukščiausią, anot jo, kūrybos įvertinimą - jam pasakė, kad jis prailginęs jos gyvenimą. „Dieve, galvojau, - rašai rašai, ir kažkam prailgini gyvenimą...“
Neprailgo ištrauka iš kelerius metus rašomo romano „apie vyrą ir moterį, kurie susitinka kaip kosmoso dulkės“, - juk be meilės istorijos nesą literatūros, nesą gyvenimo ir nesą pasaulio.
Toks pat jautrus žada būti ir S. Šaltenio „Jasonas“, kurį greičiausiai išvysime kitąmet vasario pradžioje. Greičiausiai „Lėlės“ teatre. Rašytojas greičiausiai nebesakys, kad jis dėl to nė kiek nekaltas. Ar jis bus išteisintas, nuspręs premjeros publika, kuri greičiausiai laušis pro duris ir langus, nes šitas spektaklis, kaip spėjome pajusti, irgi yra gimstantis iš meilės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą