"Mes Liepojos teatrui įteikiame išties didžiulę, unikalią dovaną - šešiolika talentingų asmenybių", - sakė Klaipėdos universiteto Menų fakultete (KU MF) ketverius metus trukusias vaidybos bakalauro studijas baigusio latvių kurso vadovai ir visų diplominių spektaklių režisieriai Vytautas ir Velta Anužiai.
Gegužės 24-oji buvo labai svarbi šiems studentams, nes jų diplominio spektaklio - muzikinės tragikomedijos, pastatytos pagal Juozo Grušo pjesę "Meilė, džiazas ir velnias", - į KU MF Mokomąjį teatrą pažiūrėti atvyko Liepojos teatro vadovai bei aktoriai, teatrologai iš Rygos.
Gegužės 25-ąją parodę T. Viljamso "Stiklinį žvėryną" dar savojoje mokslo kalvėje, gegužės 27-ąją spektaklį "Du A. Čechovo juokai ("Jubiliejus" ir "Meška")" jaunieji aktoriai jau rodė Liepojos teatre, netrukus tapsiančiame jų tikraisiais namais.
Įdomu, kad 2006-aisiais į stojamuosius egzaminus Klaipėdos universitete atvyko gabių žmonių ir iš Rygos (iš viso norinčiųjų čia studijuoti buvo per 70), tačiau buvo priimta šešiolika jaunuolių iš Šiaurės Latvijos provincijų.
Mat prieš keletą metų Rygoje studijas baigusieji ir dirbti Liepojos teatre "pašvęsti" diplomantai sostinėje ir pasiliko: kas televizijoje, kas dar kitur.
Už studijas KU MF dalį pinigų mokėjo latvių studentai, kitą - Liepojos miesto savivaldybė.
Nesimokė, bet geba
Kai prieš generalinę spektaklio repeticiją režisierės paklausiau, kodėl pasirinkta ne latvių dramaturgija, ji pašmaikštavo: "Mes nesame folkloro teatras."
Na, o statyti muzikinį spektaklį ir pasirinkti tokią jaunatvišką, ekspresyvią ir drastišką pjesę paskatino tai, jog norima patraukti ir prijaukinti jaunimą. Nors Liepojoje yra Pedagogikos akademija, miesto teatro publika - beveik vien tik žilos galvos.
Pasmalsavusi, kaip pavyko išugdyti universalius aktorius, gebančius scenoje būti plastiškus, atlikti vos ne "salto mortale" ir dar neklystamai dainuoti, išgirdau atsakymą iš vokalo dėstytojo Šarūno Juškevičiaus.
"Turint galvoje, kad pagal studijų programą individualaus dainavimo jiems skirta tik pusė valandos per savaitę ir dvi valandos ansamblinio, mane labai nustebino latvių stiprus muzikinis išsilavinimas, klausa ir gebėjimai, - sakė pokalbininkas. - Žmogus nuo vaikystės gali turėti gerą klausą, bet jeigu nedainuoja nuolat, neišsilavina ryšys tarp ausų ir balso stygų.
Sėkmingai dainavę dviem, trim balsais ir net penkiabalses dainas, spektaklyje jie dainuoja tai, ko niekada nesimokė - džiazą ir roką. Labai ekspresyviai naudoja balsą ir perteikia vidinę emociją. Be to, dainuodami su fonograma, jie turėjo naudotis mikrofonais, bet nebuvo techninių galimybių."
Išvengė estrados
Kurso vadovo V. Anužio, su savo studentais bendravusio tik latvių kalba, juokais paklausiau, ar svetimtaučiai pas mus nepatyrė diskriminacijos.
"Tikrai ne. Čia tas iš nedažnų atvejų, kai lietuviai buvo neksenofobiški visais atžvilgiais ir elgėsi kaip dera tikriems šeimininkams, - rimtai atsakė jis. - Turiu galvoje ir administraciją, visą Rektoratą, Režisūros katedros vedėją docentę daktarę Danutę Vaigauskaitę, kuri labai daug prisidėjo prie šio kurso ugdymo. Tai buvo abipusis susikalbėjimas. Drauge latviai išliko uždaroki ir ne taip lengvai integravosi. Mes su Velta nesame tinginiai, bet su šiuo kursu labai daug dirbome, atidavėme visus save ir šiek tiek daugiau."
Jis ne syk5 sveikino savo kolegės mintį pasirinkti diplominiam darbui J. Grušo pjesę. Kai buvo sugalvota ją paversti muzikine, pleveno mintis pakviesti kompozitorių Raimundą Paulą.
"Po keleto susitikimų jis "supasavo", sakydamas, kad jam atsibodo būti baramam ir lyginamam su "ankstesniuoju Paulu", neva "vėlyvasis" ano niekada nepranoks. Bet mes iš to tik išlošėme, nes muziką spektakliui parašė legendinė asmenybė, Latvijos roko žvaigždė Juris Kulakovas, - pasakojo V. Anužis. - Jis ne tik labai talentingas muzikantas, kūrėjas ir atlikėjas, bet mūsų amžininkas, išlaikęs autentišką roko dvasią be "pokazūchos". To laikmečio, kai Tarybų Sąjungoje muzikos intelektualai būrėsi į grupes, kurios protestavo, nesileido "įrėminami" ir siekė laisvės. Juris išliko ne kaip vaikščiojantis istorinis eksponatas, o kaip labai gyvas žmogus."
Teatras bus visada
Išsekusių po generalinės repeticijos diplomantų paklausiau, kaip jie jaučiasi. Atsakė, kad tikrai neis į klubą - grius į lovą.
"Aš svajoju tik apie gilų sapną ir vasaros atostogas. Nors šią akimirką man patinka jaustis išsunktai it citrina. Net grįžusi iš alinančių repeticijų būdavau patenkinta, nes griūdavau į lovą žinodama, kad padariau gerą darbą", - sakė Anete Berke, T. Viljamso "Stikliniame žvėryne" neprilygstamai vaidinanti Amandą. Paklausta, kaip per ketverius metus ji pasikeitė - gal iš pradžių buvo svarbu šlovė, pripažinimas, būti matomai, ji juokėsi: "Iš tikrųjų pasikeitė orientacija. Svarbesni tapo tikresni dalykai. Keitėsi mintys, keitėsi požiūris į profesiją."
"Neįmanoma perteikti jausmus, vaidmuo netikras, neįtikinamas, jeigu visko pati neišgyveni. Žinoma, vaidindama apie tai negalvoji, bet visa tai vis tiek išlenda: jeigu emocijų nėra viduje, vaidyba - tuščia", - sakė pagrindinio - Beatričės - vaidmens atlikėja Everita Pjata. Netrukus ji grįžta namo, nes yra liepojiškė. Mergina džiaugėsi už visus kurso draugus, kad šie yra saugūs, nes yra garantija, kad Liepojos teatre juos priims. Trylika ten jau dirbančių kolegų pasirodė draugiški.
"Ką vertingiausio gavome per studijų metus? Gerus aktorinio meistriškumo pagrindus, o ant jų gali pastatyti visa kita. Kodėl aš tapau aktoriumi, nors mano šeima vadino mane avinu? Nes mačiau, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų už pinigus ir patogumą. Pasijutau galįs gyventi tikrą gyvenimą, kai išmokau dirbti kaip aktorius, ir žinau, kad teks dirbti dar daugiau", - sakė Andriaus vaidmens atlikėjas Edgars Ozolinš.
"Iš pat pradžių mums buvo pasakyta, kad bus sunku, mes tai išgirdome ir patikėjome, bet mes negalvojome, kad taip sunku", - sakė psichiatrijos ligoninės gydytoją vaidinęs Rolandas Bekeris. Jis galvoja, kad teatras visada bus reikalingas tik visuomenės daliai, ne masėms, tačiau dėl tos išskirtinės dalies ir verta stengtis.
Pasiteiravus, ar šitaip "žiauriai išdresuoti", priversti dirbti gaubiami neslūgstančios įtampos, kuri, regis, pasiekia žmogiškų galimybių ribą, nepyksta ant savo dėstytojų, studentai atrėžė: "Mes jais tikim." Be Anužių, studentai išskyrė šokių dėstytoją Pavelą Fokiną, vokalo dėstytoją Š. Juškevičių, ypatingas simpatijas išreiškė scenos kalbos dėstytojai Nelei Savičenko-Klimienei.
Išgirdę klausimą, gal jie užaugs didesni už savo dėstytojus, pokalbininkai sakė, kad teatras - tai paralelinis, alternatyvus pasaulis, kartais svarbesnis už tikrą. Jie tiki, jog teatro misija - gydyti žmogaus sielą. O į mano įžūlią repliką, kad visuomenė kaip niekad dvasiškai sunkiai serga, atšovė: "Todėl visada ir bus teatras!"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą