Senos geros pasakos - greitojo maisto stiliumi

Anot leidėjų, pašalinant neva neesminius dalykus neretai siekiama adaptuoti kūrinius įvairaus amžiaus vaikams. Nors pratusieji prie išplėtotų tekstų linkę kritikuoti naująją tendenciją, kuri neprisideda prie kalbos turtinimo, psichologai atkreipia dėmesį, kad skaitant pasakas svarbiausias yra vaiko ir tėvų ar kitų vyresnių giminaičių bendravimas.

Tekstai pratybų kartai

Klaipėdietis aktorius ir šokėjas Petras Lisauskas, su žmona auginantis du mažylius, sakosi kiekvieną vakarą tampantis autoriumi - jis pats seka pasakas savo vaikams.

Vyro įsitikinimu, kiekviena pasaka - tarsi informacinis kodas, padedantis vaikui susikurti vertybinius įsitikinimų pamatus. Būtent pasakas jis pasirinko ir kaip būsimojo savo spektaklio scenarijaus pagrindą: jį įkvėpė P. Lisausko kartu su bendraminčiais sahadža jogos propaguotojais kurtos istorijos.

"Giminaičių prašėme, kad per šventes vaikams dovanotų kuo mažiau plastmasinių žaislų. Tad per Kalėdas gavome šūsnį knygų, tarp jų, žinoma, ir pasakų. Pradėjau vaikams skaityti - vienu prisėdimu perskaičiau tris pasakas. Pamaniau, kažkaip keista - man močiutė vieną skaitydavo tris vakarus, - pasakojo pokalbininkas.

- Perverčiau knygą: "Batuotas katinas" telpa į du puslapius, o "Raudonkepuraitė" - į vieną. Palikta tik struktūra, siužetas; visi vaizdingi aprašymai, analizė, visa tai, kas skatina vaiko vaizduotę, išimta. Manau, tai dar vienas būdas vadinamajai pratybų kartai ugdyti: jau dabar pedagogai pastebi, kad vaikai nė nesugeba suformuluoti viso sakinio, nes nuo mažens yra pratinami įrašyti į paliktus tuščius tarpus vos vieną kitą žodį."

Dviejų vaikų mama Edita, kurios namuose knygų lentynose pasakų rinkiniai taip pat užima garbingą vietą, sakė pastebėjusi, jog kai kuriuose leidiniuose pateiktas žinomų istorijų "versijas" sunkiai atpažinsi - išėmus vertingas detales, pasakos siužetas iškraipomas, ir šitaip neretai apskritai netenka logikos.

Užsienyje - su amžiaus nuoroda

Kauno leidyklos "Vaiga", kurios specializacija - knygos vaikams bei mokomoji literatūra, direktoriaus Vaidoto Gadliausko teigimu, pasakos trumpinamos, o jų tekstas - supaprastinamas, orientuojantis į jauniausius jų skaitytojus bei klausytojus.

"Trejų-penkerių metų vaikas ne viską supras, todėl sudėtingesni tekstai adaptuojami. Supaprastinamas žodynas, nes juose pasitaiko pasenusių žodžių, kurie gali būti neaiškūs, - sakė jis. - Beje, neretai pasitaiko, kad trumpesnių pasakų pageidauja patys pirkėjai - vaikų tėvai."

Tiesa, užsienyje tokiais atvejais ant leidinio įprasta nurodyti, kokio amžiaus vaikams jis skirtas. Tokią praktiką V. Gadliauskas ketina diegti ir savo vadovaujamoje leidykloje, juolab kad ją sieja glaudus bendradarbiavimas su partneriais kitose šalyse.

Anot Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos vaikų skyriaus vedėjos Almos Venclauskaitės, galima suprasti, kai ilgi grožiniai tekstai adaptuojami specialiųjų poreikių vaikams arba visai mažiems, dar neturintiems kantrybės ilgai klausytis skaitomo teksto.

"Tačiau tokios knygos nebetenka autoriaus kalbos stilingumo, savito šarmo, už kurį taip mėgstamos, pavyzdžiui, H. K. Anderseno pasakos, tapusios savo žanro klasika", - mano pokalbininkė. Nieko keisto, kad, įsigydama knygų, biblioteka teikia pirmenybę klasikinei vaikų literatūrai, o modernių adaptuotų leidinių užsako tik vieną kitą.

Anot leidėjų, svarbu ne tik stilius, bet ir kaštai. Įsigijus licenciją versti į lietuvių kalbą prancūziškai ar vokiškai išleistas adaptuotas pasakas ir spausdinti jas su užsieniečių sukurtomis iliustracijomis yra pigiau nei ruošti naujus rinkinius vietinėmis pajėgomis - samdyti dailininkus bei dizainerius knygai apipavidalinti. Šias galimybes riboja ir kūrybai nepalankus šių veiklų apmokestinimas.

Tad Lietuvos dailininkų iliustruotų lietuviškų pasakų knygų leidimas tampa prabangos dalyku. Per metus "Vaiga" išleidžia po vieną tokį leidinį, tuo metu verstinių užsienyje pasirodžiusių knygų - po 10-15.

Terapija visai šeimai

Anot psichologės Viktorijos Grigorjevos, prieš dvejus metus Vilniuje sumaniusios pasakų kūrimo dirbtuves, kurios sulaukia vis didesnio įvairaus amžiaus dalyvių dėmesio, vaikui naudos iš pasakos yra ir tuo atveju, kai ji yra sutrumpinta arba kitaip pakoreguota - juk šis faktas žinomas tik tėvams.

PRIORITETAS. Bibliotekos pirmenybę teikia klasikinėms netrumpintoms pasakoms: tebūnie ilgesnės, tebūnie mažiau iliustruotos, tačiau - vaizdingos kalbos.

"Jeigu tėvai skaito pasakas vaikui, tai pirmiausia yra bendravimas. O jeigu perskaitę dar ir aptaria, įvyksta dialogas apie gyvenimą", - akcentavo psichologė.

Rinkdamasi knygas savo vaikui, pokalbininkė sakė pastebėjusi, kad šių dienų pasakų knygose mirgėte mirga iliustracijų, tarp kurių įsiterpia negausus tekstas. Anksčiau šis santykis buvęs atvirkštinis.

"Tai iliustruoja ir šiandien vyraujantį polinkį stiprinti vaikų savarankiškumą. Knyga su vienu kitu paveikslėliu versdavo laukti, kol ją galės paskaityti kas nors iš suaugusiųjų, o dabartinės knygos rengiamos taip, kad vaikas galėtų jose susiorientuoti ir praleisti laiką savarankiškai", - sakė V. Grigorjeva.

Vis dėlto pati psichologė linkusi rinktis klasikines ilgas pasakas, kurias vaikui skaito kelis vakarus iš eilės. Anot pokalbininkės, galima užbėgti įvykiams už akių ir užsiminti, kad toliau istorijoje vyks kas nors įspūdingo - tai labiau įtrauks mažąjį skaitytoją.

Beje, pasakų terapeutai paiso nuostatos - jeigu pasaka neįdomi tėvams, ji nebus įdomi vaikams: skaitančiojo santykį su tekstu šie pajus iš smulkių niuansų.

Todėl psichologė skatina tėvelius kurti ir savo pasakas. "3,5-4 metų vaikai ir patys įsijungia į šį procesą, noriai jame dalyvauja. Tėvams tai - ir būdas pamatyti, ką jaučia ir mąsto atžala. Užuot mėginus išreikšti savo jausmus, vaikui daug paprasčiau suprojektuoti problemą į personažus", - sakė psichologė.

Pasakų terapija taikoma ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiesiems. Anot V. Grigorjevos, įsijaučiant į pasakos personažus ir išgyvenant siužeto peripetijas, atskleidžiamos asmeninės problemos. Šis būdas padeda atrasti vidinių resursų sunkumams įveikti, atskleisti nepažintų savybių.