"Kas yra teatras, ta jausmų imperija? Tam tikras diktatas visam kam, net ir sau, disciplina, tarpusavio santykių aiškumas, nepaprastas skaidrumas kūryboje ir pačioje žmogaus esybėje", - sako Klaipėdos "Aušros" vaikų ir jaunimo teatro vyriausiasis režisierius Antanas MILINIS.
Kai Mėlynoji paukštė sklandė virš tankų
Per dešimt gyvavimo metų "Aušros" teatras ne ruseno, bet liepsnojo, keldamas amžinas egzistencijos ir drastiškas jaunimo problemas. Ir gal 144 jaunieji artistai buvo labiau filosofai nei akrobatai, nes patys kūrė pjeses. Pastatytas 31 spektaklis, šį sezoną - dar penketas, suorganizuota ir dalyvauta daugybėje tarptautinių teatro festivalių - su laurais. Jei sakoma: kai mūzos kalba, patrankos tyli, buvo ir taip... Kai virš Lietuvos dar rusų naikintuvai skraidė, aikštėj prie Lenino tankai stovėjo, Antanas Milinis 1991 metais surengė aplink Baltijos jūrą šurmuliuojančių vaikų teatrų festivalį "Vėjo malūnėlis" - Dramos teatre. Dar niekas nežinojo, kaip politinė situacija pakryps, baimės akys vėrėsi didelės, tad švedų tėvai iš Orebro atlydėjo į Klaipėdą savo vaikus, atsisakė pasiūlymo apsigyventi šeimose ir net nerepetavo jiems skirtose patalpose. Bet jų atvežtas spektaklis buvo pats geriausias. "Ir prasidėjo... Nebetilpome savo būste Šaulių gatvėje - "susiaurinti" veiklą, stabdyti vyksmą? Tuometinis diplomatiškas Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Kazys Žebrauskas ir inteligentiška jo pavaduotoja Vanda Kavaliauskienė pasakė: "Tik plėskitės!", ir miesto Taryba davė 70 tūkstančių "vagnorkių" atsistot teatrui ant kojų, o Sportininkų gatvėje gavome dar vienas patalpas", - sako Antanas Milinis. Pasak režisieriaus, tai buvo europinio lygio vaikų teatro "celės". Septynetoje salių užsimota įrengti autentišką veikiantį muziejų - teatrą, atspindintį teatro raidą įvairiose žmonijos civilizacijose: nuo laukinių žmonių, išsigandusių perkūnijos, "urvo", antikos bei viduramžių menių - iki ekspresyvios krypties, absurdo teatro salės. Deja, šią vasarą aušriečiams teko iš ten išsikraustyti.
Apie vilkus ir graikus...
"Mūsų misija - dirbti su nekaltais žmonėmis - vaikais. Aš visuomet domėjausi, kaip "sugenda" vaikas. Gal tuomet, kai atsiranda taip pedagogų išaukštintas "savarankiško gyvenimo požiūris"? Ir vaikas "sminga". Aš pakerėtas žiūrėjau filmą apie gamtą: vilkų pora augina keturis vilkiukus, ir kol jie klauso tėvų, eina vorele, viskas gerai. Vėliau vienas kur nereikia kiša "savarankišką" nosį, ir gauna per ją, kitam koja lūžta. Taip ir tėvai, pamokę savo vaikus, leidžia į pasaulį, bet nereikia pamiršt, kad šie patenka į svetimų žmonių globą, ir pedagogai, kas bebūtų, vis tiek yra svetimi. Ir to svetimumo mes iki šiol nesam nugalėję. Įsivaizduokit, kas gali žmogų auklėt, išlaikyt nekaltumo prezumpcijoje - mano supratimu, tai - muzika, dailė, teatro menas su savo kilniom idėjom, savo mokykla ir trauka. Sporte jau randasi purvo: ak, pakišiu koją, kad tau nepasisektų. Senovės graikai išlaikydavo jaunimą iki 20-ies metų "nekaltumo zonoje": nevalia būdavo paragauti uždrausto vaisiaus. Vaikinams tai kenkia, nes jie turi būti geri kariai, merginos teturi galvot apie karius ir gražų žmogų. Ir graikai nesigėdijo nuogumo, visose gatvėse jų buvo pilna kaip vynuogių, kaip vyno... Atėjo romėnai - pragmatiški užkariautojai, pradėjo viską naikint, savintis. O ką reiškia, kai pasiimi svetimą vaiką ir parsiveži į savo šeimą - nežinai nieko, genų nežinai. Ir dažnai mes suklystame ir pralaimime tą kovą už žmogaus būvį, už jo pasaulį, už jo skaidrumą", - kalba režisierius.
"Kiek turim spektaklių, viskas apie vaikystę, jaunimą, bet kas yra labai svarbu - "Aušros" teatre iki susiriesdami ginčijamės, aiškinamės tarpusavio ir personažų santykius. Aš nevengiu, kai keturiolikmetis pratrūksta: "Režisieriau, čia jūs neteisus, aš kitaip galvoju. Aš taip nedaryčiau". Sakau - teisingai, tu taip nedarytum, bet čia yra personažas, ir nebus spektaklio, nebus konflikto, jei tu savom rankom nedarysi jo darbų - tai tavo kūryba, tavo regėjimas. Dažniausiai vaikai nebijo vaidint negerų. Kaip štai "Asfalto vaikuose" kalbėjom apie reketą, kai vaikai gatvėj spardė savo bendraamžius, rinkdami kapeikas. Dabar reketas jau valstybinis, "ištobulėjo" - nuo smėlio dėžių iki valdžios viršūnių. Gal reikia Lietuvą buldozeriu sulygint ir pradėt iš naujo sėt naujus visuomenės daigelius? Kad klestėtų tyrų, švarių minčių ir jausmų imperija."
"Tramdomieji marškiniai"
Dvyliktokai susirūpina mokslais, atsiseikėja grūdai nuo pelų, bet artistų nemąžta. Keturmetė mergytė, atėjus į teatrą su sese ir užkopus į sceną, atbėga dainuoti, šokti, vaidinti kasdien, kaip ir būrys kitų jos bendraamžių. "Režisieriau, aš jau jūsų pasiilgau", - čiauška ji. "Ji man plaukus nurautų, jei uždrausčiau vaidint", - šypsosi režisierius. Vyresnėliai į teatrą ateina ir tada, kai nevyksta "spektaklio statyba": tarp pamokų turi "langą". Čia ruošia pamokas, geria arbatą, rengia etiudus, čia kaip į klubą atsiveda draugų iš gatvės. Bent jau nerūko ir nešąla, nereikia skambinti Vaikų psichologinės pagalbos linija. Gastrolių metu Vilniuje dingsta dvidešimtmetis, ir režisierius kaip tą žąsis nerimauja dėl savo žąsiukų. Grįžta vaikinas lydimas... ketverto policininkų, o šie sako: "Tai va, susidraugavom, išgirdom apie jūsų teatrą". Ankstėliau šis herojus ateidavo į repeticijas išnarintu žandikauliu, aišku, tai atsitikdavo anaiptol ne persikūnijant į savo personažą. Vėliau sakė: "Teatras - mano antroji širdis". Režisierius juokiasi: "Kur pažiūrėsi - ten "aušriukai". Išugdyti dvidešimt du profesionalai - ne tik aktoriai, televizijos režisieriai, bet ir kunigas, juvelyras, Lietuvos kariuomenės karininkai. "Ne teatralo profesija yra esminis dalykas - tai labai šviesūs, geri suaugę žmonės. Profesija - žmogus".
Kiti "Aušros" teatro režisieriai taip pat garsina Klaipėdos, Lietuvos vardą Europos teatrų "turnyruose". Živilė Dargytė rengia lėlininkų trupę, Edita Prakuliauskaitė - dirba su vyriausiais artistais, ji dabar - teatro flagmanas. "Gediminas Milinis labai griežtas: nedirbi - eik lauk, jis konfliktiškas, "fanabernas" demiurgas, pats rašo pjeses, domisi poezija, filosofija. Režisierė I. Stančikienė - dailininkė ir poetė dramaturgė. S. Spalinskas - profesionalus muzikas. Jam groti birbyne - tai alsuoti pavasariu. Parchove, Europos šalių festivalyje jis buvo populiariausias artistas. Aš - tolerantiškas pedagogas", - sako ponas Antanas. Nors nesuskaičiuosi miestų, kur gastroliavo "Aušros" teatras, turi penketą savų "taškų": tai Lenkijos, Latvijos, Čekijos miestai, su kurių mėgėjų ir profesionaliais teatrais bendradarbiaujama. Aušriečiai turėjo priprasti prie liaupsių, bet geriau jaučiasi, jei vieni teatro žinovai juos pripažįsta, vertina, kiti - abejoja arba kritikuoja. "Tai daug sveikiau, nei kai besąlygiškai priima mus "su viskuo", nuo pradžios iki galo", - sako režisierius.
"Bene tik rusai turi režisierių - pedagogą, Lietuvoj to nėra. Režisierius statytojas kaip gegutė padeda kiaušinį ir išvažiuoja. Todėl tiek daug "surogatų" scenoje. Spektaklis yra kaip vaikas, turi prižiūrėt, kai drabužis nudryksta, suvaržyti. Pedagogika - nei rykštė, nei prievarta, balso pakėlimas nei gerumas, tu nei motina, nei tėvas. Visa tai sudėjus krūvon, gal ir yra pedagogika. Mano mokytoja profesorė Irena Vaišytė buvo Gruzijos kino kūrėjų festivalyje. Vakarieniaujant pas įžymų tenykštį režisierių, šio vaikiukas tiesiog prilipo prie profesorės: ant kelių ir ant kupros, sutaršė šiai šukuoseną, ir per kelias valandas jai pasidarė taip karšta, jog nebebuvo ko nusirengt. O tėvai vis skelbia tostus... Pagaliau tėvas pamatė, kas vyksta, ir kažką į ausį pasakė vaikučiui. Tas atsiprašė viešnios, vėl pasirodė jau nusiprausęs ir su pižama, kaip ėriukas, ir pabučiavo ją į skruostą. Išeidama profesorė paklausė tėvą: "Ką tokio, dėl Dievo, jam pasakėt?" - "Tu elgeisi siaubingai, todėl rytoj neisi į mokyklą"... Tai dabar tas pats su "Aušros" teatru. Kaip bausmė: nusimokei, pavėlavai grįžt namo - nelankysi repeticijų. Aš prašau tėvų sugalvoti ką kita; atimt kompiuterį ar ką. O jie sako, kad niekas kita nepadeda. Tabu teatrui - kaip tramdomieji marškiniai", - sako režisierius.
Kam driežui uodega?
Galbūt kai kuriems valdininkams gali atrodyti, kad nebus Antano Milinio - nebus problemos. Bet neliktų ne tik žmogaus, bet ir teatro, oazės, kurios siekia kartų kartos. Jau septynetas mėnesių "Aušros" teatras dirba buvusioje "Medeinės" mokykloje, jam teisėtai priklauso pirmas aukštas. Yra miesto Tarybos ir mero patvirtintas dokumentas. Ruošiamasi remontui, parengtas unikalus 150-ies vietų salės įrengimo projektas. Lyg sporto rūmuose per porą valandų čia galėtum pastatyti podiumą arba šokių salę, sceną su įranga, kokios dar nebuvo. Tačiau tame pačiame būste, antrame ir trečiame aukštuose, įsikūrusi VšĮ "Universa via", iki šiol priėmusi gal 60 mokinių, ketina plėstis, čia mokysis mokiniai iki 10-ies klasių. Jiems, be abejo, reikės bibliotekos, valgyklos ir aktų salės. Teatrui iškilo reali grėsmė: ar po remonto aušriečiai nebus išstumti? Ir taip - septynetas metų, tarsi čigonų taboras...
"Švietimas valstybei - prioritetinė sritis. Užklasinė veikla - tai kaip driežo uodega: pavasarį nukrenta. Bet manau, ateis laikas, kai dabartinė jaunimo karta "keršys" nukaršusiems miesto biurokratams. Šie bus išstūmę radusius sau vietą ir užsiėmimą vaikus į niekur, į gatvę. Būtent čia, tarp teatro sienų, paaugliai įveikia brendimo sunkumus ir depresiją, įgyja savigarbos, pasitikėjimo savimi, sveikų ambicijų, o nesuprasti, nestandartinio mąstymo vaikai - kūrybinę saviraišką ir gebėjimą pritapti, įrodyti savo tiesą ne kumščiais ar išgertų alaus bokalų kiekiu", - kalbėjo Giedrė Leškytė ir kitos susirūpinusios "aušrinukų" motinos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą