Klausti, kada atsirado Užgavėnės, yra tas pats, kaip klausti, kada pradėjome kvėpuoti, sako etnologas Dainius Razauskas. Nors ši žiemos vijimo lauk šventė ir jos tradicijos lietuviams puikiai žinomos, tikroji jos simbolių reikšmė dažnai pamirštama, ypač kalendorinėms šventėms susimaišius su krikščioniškąja tradicija. „Vakaro žinių“ žurnalistai kalbėjosi su etnologu, kaip siejasi Užgavėnės, krikščionybė ir gerai visame pasaulyje žinomi, praktiškai tuo pačiu metu švenčiami Venecijos, Rio de Žaneiro ir kiti karnavalai.
Žiema jau varoma
Nors iki kalendorinio pavasario dar visas mėnuo, ko gero, daugelis jo laukti pradeda daug anksčiau. Puiki proga prabudinti savyje pavasarį yra Užgavėnės, per kurias tradiciškai „žiema varoma iš kiemo“. Metų laikų kaita nuo seno visose tautose yra svarbus įvykis, dažnai simbolizuojantis gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos kovas. Todėl, pasak etnologo D.Razausko, nereikia stebėtis, kad net labai skirtingų papročių tautų šventės sutampa.
„Lietuvių apeigas galima lyginti net su Vidurio Amerikos, indėnų ar dabartinių ispanakalbių kraštų papročiais. Šalis vienija bendražmogiški dalykai, pvz., metų laikų kaita. Kai išeini pavasarį į lauką ir matai, kad viskas sprogsta, gyvybė lenda tarsi iš niekur, medis, visą žiemą stovėjęs negyvas kaip baslys staiga pražįsta, negali likti abejingas. Jei žmogus yra bent kiek įžvalgus ir stebi aplinką, jam tai atrodys stebuklas.
Metų laikai nėra tik išorinės gamtos reiškinys. Jie neišvengiamai tampa simboliu, kuris gali būti perkeliamas į žmogaus, bendruomenės gyvenimą. Todėl suprantama, kad pavasario šventės bus kažkuo panašios tarp visai nesusijusių tautų“, - aiškino D.Razauskas, kodėl kai Lietuvoje švenčiamos Užgavėnės, Brazilijoje tuo pat metu vyksta karnavalas.
Persirengiam saulės vaduotojais
Nereikia būti labai pastabiu, kad dėmesį patrauktų pasaulyje dominuojantis karnavalo motyvas. Rio de Žaneiro festivalyje pusnuogės moterys puošiasi įspūdingomis plunksnomis, tuo tarpu neseniai praūžusio Venecijos festivalio dalyviai persirengia praėjusių amžių ponais ir poniomis. Lietuviams artimesni mitiniai personažai, gyvūnų kaukės. Tautiečiai persikūnija į įvairiausius personažus dažnai nė nesusimąstydami, kodėl per Užgavėnes slepiamės po įspūdingomis kaukėmis.
D.Razauskas pasakoja Jono Vaiškūno tyrimais paremtą iš mitologijos kildinamą istoriją apie saulės vaduotojų palydą. „Anksčiau karnavalas buvo būdingas dviem šventėms, t. y. Kalėdoms ir Užgavėnėms. Kalėdos pasižymi tuo, kad saulė yra nusileidusi žemiausiai, ir nuo šio taško ji pradeda kilti. O pavasarį yra lygiadienis, kai šviesa įgyja persvarą. Tai yra išėjimas iš tamsos į šviesą. Nenoriu pasakyti, kad tai vienintelė kaukių paskirtis, bet lietuvių mitologijoje žinoma, kad zodiako ženklai, matyt, kažkokių dvylika mitinių veikėjų dideliu kūju išvadavo saulę iš pikto grobiko. Tas piktas grobikas yra tamsa. O tie dvylika vaduotojų gali būti inscenizuojami karnavalo metu“, - persirenginėjimo ištakas pristatė etnologas.
Dar viena užuomina apie šviesos ir tamsos kovą yra linksma pramoga tapęs Morės deginimas. Tai, kad Morė simbolizuoja tamsiąsias jėgas, esą jau yra užkoduota pačiame pavadinime, mat bendrai sutariama, kad žodžio „Morė“ šaknis bendra su žodžiu „mirtis“.
„Morė tradiciškai buvo sodinama ant rato, kuris yra ryškus saulės simbolis. Morė - mirtis, užsėdusi saulę, ir štai ją dabar mes nugalime, sudeginame, nuverčiame, o ratą per Rasų šventę iškeliame ant stulpo”, - pasakojo etnologas.
Švenčių nesiskolinome
Nors dažnai krikščioniškosios švenčių tradicijos, regis, ima viršų, senąsias kalendorines šventes nustumdamos į antrą planą, D.Razauskas kategoriškai teigė, kad teisybė visai kitokia, mat iš tiesų tai krikščioniškasis planas prisišliejo prie šaknis Lietuvoje įleidusių švenčių. O manyti, kad mes viską perėmėm iš kitų patys nieko neturėdami, esą yra didelė klaida.
„Iš tikrųjų krikščionybė išvis neturi kalendorinių švenčių. Kadangi Kristus yra dvasios saulė, o jei jis saulė, tai prie tikrosios saulės rato prišliejama jo istorija. O saulė iš tamsos atsiranda būtent per Kalėdas. Tuo tarpu vėlės po tamsos prisikelia per Velykas, tai tada ir Kristus prisikelia. Krikščioniškoji prasmė yra visada antrinė. Ją galima suprasti dvejopai: viskas yra svetima, atnešta, o mes čia nieko neturėjome, tačiau šitą nuomonę galima išmesti į šiukšlių dėžę“, - mintis apie tai, kad visos tradicijos Lietuvoje yra pasiskolintos, stūmė D.Razauskas.
Kaip pavyzdį, kad būtent krikščionybė derinosi prie senųjų tradicijų, etnologas priminė istoriją, kaip šalyse kūrėsi bažnyčia. „Bažnyčios dažniausiai buvo statomas ankstesnių senųjų šventyklų vietoje. Taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Viena vertus, nebelieka tos vietos, kur šventykla stovėjo, o kita vertus, buvusią šventą vietą, į kurią žmonės įpratę eiti melstis, aukoti, perimama naujosios šventyklos. Lygiai taip pat kaip erdvėje elgiamasi ir laike. Visų senų didžiųjų švenčių vietoje atsiranda naujos šventės“, - dėsningumus aiškino D.Razauskas.
Pokyčiai nėra blogai
Paklaustas, kaip smarkiai pasikeitė Užgavėnių šventimo tradicija nuo senų laikų, etnologas atkreipė dėmesį, kad viskas pasaulyje kinta be paliovos.
„Pasaulyje niekas neišlieka ir niekas nesikeičia. Šitų kraštutinumų nėra. Pakitimus mes galime pastebėti tik atžvilgiu to, kas išlieka. Per pusantrų metų žmogaus organizme nelieka nė vienos tos pačios ląstelės, molekulės. Bet mes išliekam. Lygiai taip pat ir su tradicija. Paprastai žmogus vertina iš savo varpinės. Pasakyti objektyviai, ar mes švenčiame gerai, ar blogai, - keblu. Pvz., kad mes dabar nepjauname gyvo ožio per apeigas, o deginame šiaudinį, man asmeniškai patinka“, - juokavo pašnekovas.
Pasak D.Razausko, švenčiant tradicines mūsų šventes svarbiausia, kad tai darytume nuoširdžiai. „Aš jokios pareigos nejaučiu, bet man malonu kelis kartus per metus susiburti su mielais žmonėmis. Čia yra viena iš antrinių švenčių paskirčių, kurios gerai nuteikia. Tas karnavalinis elementas savaip atpalaiduoja, daro erdvę laisvesniam bendravimui“, - apie tai, kad turėtume mėgautis mūsų šventėmis, kalbėjo D.Razauskas.
xxxx
Šventišku triukšmu pavasaris kviečiamas įvairiose pasaulio šalyse. Štai lietuvių pamėgtoje Tenerifės saloje vykstančio karnavalo dvasia apjungia veneciškų švenčių puošnumą ir braziliško karnavalo aistrą. Žiemos išvarymo šventės iškilmėse, trunkančiose visą vasario mėnesį, dalyvauja tiek suaugę, tiek mažieji Kanarų salyno gyventojai ir svečiai.
Kitame pasaulio krašte - Brazilijoje - garsieji persirengėlių karnavalai yra laukiamiausia metų šventė. Vasario mėnesį San Paule ir Rio de Žaneire vykstantis festivalis pritraukia daugybę smalsuolių, o pačiame parade dešimtis tūkstančių žmonių. Tradiciškai Brazilijos karnavale varžosi geriausios sambos šokių mokyklos, demonstruojančios išradingus kostiumus, ritmiškus šokius ir, žinoma, pusnuoges šokėjas.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą