Skudurinėms Onutėms - namų valdovių statusas

XX a. II pusėje į namų interjerus sugrįžusios autorinės rankų darbo lėlės nebėra skirtos vaikams myluoti ir žaisti - skudurinės Onutės įgauna meno kūrinio statusą.

Klaipėdos salone "ARTmanija" vykusio Lietuvos kūrėjų rankų darbo lėlių parodos atidarymo metu menotyrininkė Goda Giedraitytė
palinkėjo, kad šie kūriniai, kurių kaina - kaip nedidelio automobilio, taptų unikaliu kultūros reiškiniu ir mūsų šalyje.

Rankų darbo lėlės jau seniai yra Japonijos kultūros dalis, ir Tekančios Saulės šalies ambasadoriai didžiuojasi galėdami pristatyti jų parodas visame pasaulyje.

Pasidaryk pats

Parodoje įsikūrė apie šešias dešimtis 22-ų autorių darbų. Kiekviena lėlė stiliumi, medžiaga, forma ir plastika yra įgavusi savitą išraišką, tačiau šioje parodoje dominuoja nūnai madingas retrokostiumų ir aksesuarų stilius, išryškinantis XX a. pradžios moters įvaizdį. Tai - senas tradicijas puoselėjančių Rusijos lėlių kūrėjų įtaka.

Nūdien lėlė nebėra tik didikų namų puošmena, be to, visi norintieji gali susipažinti su žinovų ir kolekcininkų gretose vis populiarėjančiu lėlių kūrimo menu. Planuojama, kad paroda vėliau keliaus į Vilniaus, Šiaulių salonus, gali būti, surengs visą žygį per Lietuvą.

"Mes pasikvietėme dailininkę iš Vilniaus, supažindinusią naujokus su lėlių kūno, veido, šukuosenos kūrimo ypatumais, medžiagomis, bet tai buvo tik pradžia. Autorinę lėlę sukurti užtrunka ir metus, jeigu nori padaryti išties gerą ir įdomų darbą, suteikti lėlei išskirtinesnę pozą, sudėtingesnį charakterį", - sakė menininkė Ina Lukošienė, sutikdama su pastebėjimu, jog autorės neretai autentiškai lėlei suteikia savo veido bruožų.

Antai Jūratės Jasevičienės drauge su filosofu Leonidu Donskiu sukurta lėlė buvo sėkmingai parduota už nemenką sumą ir dėl savo skulptūriškumo, preciziškumo, ir dėl panašumo į vieną iš autorių.

Klaipėdiečių naujokių lėlininkių darbai - skirtingi, kaip ir pačios autorės.

Pokalbininkė akcentavo, kad šio žanro estetikai labai svarbu rankos: pati lėlė gali būti nuostabi, bet jeigu rankos - "a la Frankenšteino", ji jau nebus nepriekaištingo skonio "aukštuomenės dama".

Klausėme menininkės, ar lėlėms uzurpuojant mūsų namus, prie jų neteks derinti ir interjero. "Tai individualu. Kai kas gal atsižvelgs į dizainerių patarimus, užuolaidų spalvą ar panašiai, tačiau aš manau, kad tai yra emocijų sfera. Jeigu man daiktas gražus ir mielas, tai yra mano nuostata ir pasirinkimas, ir jokio kito specialisto nuomonė neišmuš iš pusiausvyros.

Juk tokios lėlės atsiradimas rodo ir socialinę padėtį, ir meninį išprusimą, ir netgi dvasinę būseną, žmogaus vidinį pasaulį ir grožio supratimą", - sakė pridūrusi, jog ir vaikai gali su autorine lėle bendrauti kaip su pasakos personažu, vaikų pobūvio viešnia, šis sužmogintas personažas tiktų vaiko emocinei raidai bei pasaulėžiūrai lavinti. Be to, lėlė galėtų būti perduodama iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija.

Suaugusių mergaičių žaidimai

Klaipėdietė Lina Rekašienė parodai sukūrė įspūdingą pirmąją savo lėlę - magišką, šelmišką ir kiek komišką Pasakų sekėją.

"Labai norėjau pabandyti, subrendau tai idėjai. Turiu greit džiūstančio modelino, todėl nereikėjo skubėti, be to, esu mokiusis mažosios plastikos. Nebuvo sunku modeliuoti veido nei rankų, o štai drabužius sukurti buvo ne taip paprasta, trūko įgūdžių", - sakė Lina.

Jai pačiai sukurtoji lėlė kelia asociacijas su gerąja namų dvasia, vaikų gerąja pasakininke, prie židinio sekančia įvairias istorijas. Ir netgi močiute-angelu, atsklendžiančiu ant vaiko lovelės jo padrąsinti, ir dvasių užkalbėtoja. Linos vaikai prašė niekam Pasakų bobutės neatiduoti, pasilikti ją sau, nes bemat tapo šeimos nare. Pakankamai prabangi, tarsi atklydusi iš Anderseno pasakų šalies. O ateityje Lina Rekašienė mielai pabandytų sukurti vyriškos lyties lėlę - Mažąjį Princą ar piemenėlį.

"Aš esu dailininkė tapytoja ir užsiimu kompiuterine grafika. O su lėlėmis "žaisti" pradėjau nuo dvyliktos klasės, ir greit supratau, kad viskas, kas reikalauja kruopštumo, yra sunku", - sakė klaipėdietė Violeta Melnikova, kurios lėlės - tarsi miniatiūriniai šedevrai. Lengvos ir grakščios it elfai, tačiau atklydusios iš XXI amžiaus, su šiam būdinga dinamika, veržliu ryškiu charakteriu, netgi pomėgiais. Antai žiūrovus sužavėjo "jaunutė mergina", vedina gracingu medžioklės skaliku.

"Karkasines lėles lipdyti pradedu nuo veido, paskui žiūriu, kas įsikūnys, kas išeis. O šiuo metu aš antrą mėnesį dirbu su šarnyrinėmis lėlėmis, kurių gipso forma liejama, jos tikslios anatomijos, sudedamos iš aukštos kokybės plastiko dalių ir lankstosi per sąnarius. Tikiuosi, pirmąją tokią lėlę, daromą pagal japonų tradicijas, per mėnesį ir baigsiu.

Šios lėlės galbūt skirtos ir žaidimui - bet suaugusių žmonių, nes jos yra kaip modeliai, kuriuos galima aprengti, jos veikia savotišku mechanikos principu, kai lankstosi net rankų pirščiukai. Jos turi judėti, keisti pozą, kaip žmogus, o lėlės šeimininkas gali pakeisti jai makiažą, drabužį, įvaizdį", - sakė Violeta, nuo vaikystės rinkusi porceliano lėlių kolekciją, o vėliau, pradėjusi tapyti aktus, panoro nuogą kūną parodyti trimatėje erdvėje, kad galėtum apžiūrėti ir mažosios gražuolės pėdas. Tarsi nužengusios iš nuostabaus paveikslo ir įgijusios dar didesnę vertę...

Ivona ŽIEMYTĖ