Dž. B. Šo - 150 metų
Airių rašytojas Džordžas Bernardas Šo (George Bernard Shaw, 1856-1950) - po Viljamo Šekspyro labiausiai šlovinamas dramaturgas, rašęs anglų kalba.
Mokyklos nedavė naudos
Rašytojas gimė 1856 metais Dubline. Jo tėvas, versle patyręs krachą, palinko į alkoholį. Motina, nusivylusi santuoka, susižavėjo dainavimu ir paliko šeimą. Griežtas auklėjimas bei šie įvykiai turėjo didelę įtaką rašytojui: jis buvo vegetaras, blaivininkas, moterų teisių gynėjas.
B. Šo nieko neišmoko mokyklose, kurias lankė, tačiau daug ką gavo iš Dikenso, Šekspyro knygų, Biblijos, arabiškų pasakų "Tūkstantis ir viena naktis", taip pat iš operų ir oratorijų, kuriose dainavo motina, bei paveikslų Airijos nacionalinėje galerijoje.
Penkiolikmetis Šo įsitaisė dirbti klerku nekilnojamu turtu prekiaujančioje įmonėje. Po metų jis tapo kasininku ir dirbo juo ketvertą metų. Nebegalėdamas kovoti su pasišlykštėjimu tokiu darbu, dvidešimtmetis jaunuolis išvyko į Londoną pas motiną, kuri po skyrybų užsidirbdavo, duodama dainavimo pamokas.
Šo jau jaunystėje nusprendė užsidirbti literatūriniu darbu, ir, nors išsiuntinėti straipsniai grįždavo erzinančiai reguliariai, jis vis užversdavo redakcijas savo darbais. Priėmė tik vieną jo straipsnį ir sumokėjo penkiolika šilingų - tai buvo viskas, ką Šo plunksna uždirbo per devynerius metus. Per tą laiką jis parašė penkis romanus, kuriuos atmetė visos Anglijos leidyklos.
Dirbo žurnalistu
1884 metais Šo tapo Fabijaus draugijos nariu ir greit tapo vienu iš geriausių jos oratorių. Tuo pačiu metu jis tobulinosi Britanijos muziejaus skatykloje, kur susipažino su rašytoju Arčeriu, kuris įtraukė jį į žurnalistiką.
Kurį laiką dirbo laisvai samdomu žurnalistu, vėliau gavo muzikos kritiko vietą viename iš vakarinių laikraščių. Po šešerių metų muzikos kritiko darbo, jis trejus su puse metų dirbo teatro kritiku laikraštyje "Šeštadienio reviu". Per šį laiką jis išleido knygas apie Ibseną ir Vagnerį.
Tuo pačiu metu jis rašė ir pjeses. Viena iš jų - "Ponios Voren profesija" - buvo uždrausta cenzūros. Kitos pjesės "Pagyvesim, pamatysim" repeticijos buvo nutrauktos. Trečiosios "Ginklai ir vyras" apskritai niekas nesuprato. Kitos pjesės - "Kandida", "Likimo numylėtinis", "Našlių namai" - įėjo į pjesių rinkinį "Pjesės: malonios ir nemalonios" (1898). Amerikoje pastatyta pjesė "Velnio mokinys" buvo pirmasis Šo kūrinys, patyręs pasisekimą.
Šo rašė pjeses, recenzijas, buvo gatvės oratorius - skelbė socializmo idėjas, buvo apskrities, kurioje gyveno, municipalinės tarybos narys. Intensyvus darbas smarkiai sutrikdė sveikatą, ir, jei ne Šarlotos Pein-Taunzend, su kuria Šo susituokė 1898 metais, rūpestis, galėjo baigtis liūdnai.
Užsitęsusios ligos metu rašytojas parašė pjesę "Cezaris ir Kleopatra" - pirmąją Šo pjesę, kur veikė realios istorinės asmenybės. Čia tradicinis herojaus įvaizdis buvo neatpažįstamai pakeistas.
Sėkmė ir nuopuolis
Nespėdamas paskui komercinio teatro tempą, Šo nusprendė parašyti dramą "Žmogus ir antžmogis" savo filosofijos sekėjams, ją 1903 metais publikavo. Jau kitais metais išmušė Šo valanda: jaunas aktorius Ch. Grenvilas-Barkeris su prodiuseriu Dž. Vedrenu ėmė vadovauti Londono teatrui "Kort" ir pradėjo sezoną su Šo naujomis ir senomis pjesėmis: "Kandida", "Pagyvesim, pamatysim" ir kt.
Šo nusprendė rašyti beveiksmes pjeses. Pirmoji pjesė-diskusija "Vedybos" turėjo pasisekimo tarp intelektualų, bet antroji pjesė "Mezaliansas" ir jiems apsirodė per daug sudėtinga. Pasidavęs Šo parašė visišką bevertybę - "Pirmąją Fanės pjesę", spektaklis beveik dvejus metus ėjo nedidelio teatro scenoje.
Po to tarsi norėdamas atkeršyti sau už nuolaidžiavimą publikai Šo sukūrė tikrą šedevrą - "Androkla ir liūtas", po jo sekė pjesė "Pigmalionas".
Pirmojo pasaulinio karo metu Šo buvo visiškai nepopuliarus. Spauda, publika, kolegos užpylė jį įžeidinėjimais. Bet rašytojas tuo metu vistiek pabaigė kelias pjeses.
1924 metais prie jo sugrįžo sėkmė - rašytojas pelnė tarptautinį pripažinimą su pjese "Šventoji Joana". Šo akyse Žana d'Ark - protestantizmo ir nacionalizmo propaguotoja, todėl ir pasmerkta viduramžių bažnyčios atstovų ir feodalinės sistemos. 1925 metais Šo buvo skirta literatūrinė Nobelio premija, kurios rašytojas atsisakė.
Paskutinė Šo šlovę nešusi pjesė buvo "Obuolių vežimas", šis spektaklis atidarė vieną teatro festivalį, skirta Šo garbei.
Tuo metu, kai daugeliui žmonių kelionės buvo nė motais, Šo aplankė JAV, Sovietų Sąjungą, Pietų Afriką, Indiją, Naująją Zelandiją. Maskvoje jam teko bendrauti su Stalinu.
Kai į valdžią atėjo leiboristų partija, dėl kurios Šo nemažai nuveikė, jam pasiūlė bajorystę ir pero titulą, tačiau jų jis atsisakė. Devyniasdešimtmetis rašytojas vis dėlto sutiko būti Dublino ir Sent Pankraso apylinkės, kur gyveno jaunystėje, garbės piliečiu.
Šo žmona mirė 1943 metais. Likusius savo gyvenimo metus rašytojas praleido atsiskyręs nuo visuomenės Sent Lorense, kur, būdamas devyniasdešimt dviejų metų, dar parašė paskutinę savo pjesę "Bajanto milijardai". Iki gyvenimo galo Šo išlaikė blaivų protą. Jis mirė 1950 metais.
Išvertė Rima ČELIAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą