Vienu metu perskaičiusi kelias knygeles vaikams, bandau rasti kažką bendro tarp jų: temą, problemą ar kokią mintį. Šįkart į rankas papuolė Aivos Radvilavičienės "Mėnulio blynai" (Klaipėda: Druka, 2010. - 16 psl.) ir Rožės Poškienės "Su močiute" (Klaipėda, 2010. - 64 psl.). Nors abi vienija eiliuotas tekstas, deja, niekaip nesuradau įtaigių bendrybių. Aišku, be to, kad abi vaikiškai spalvingos.
R. Poškienės knyga "Su močiute" tiesiogine to žodžio prasme vaikiškai spalvinga, nes iliustracijos pieštos Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinių. Atsivertusi šią knygelę tikrai neradau Vincento van Gogo saulėgrąžų ar "bent jau Arvydo Šaltenio drobėje įamžintų Utenos vėjo siūbuojamų saulėgrąžų", bet galėjau pamatyti Beatričės Danieliūtės, Monikos Buivydaitės močiutę, Edvinos Kaziukaitytės žalias blakstienas ir kitų vaikų mokykline ranka pieštą pasaulį. Pagarba rašytojai, jog būtent toks knygos iliustravimo variantas pasirinktas - bendras projektas su moksleiviais. Patys eilėraščiai savo stiliumi nepaliko gilaus įspūdžio, neradau juose išskirtinumo. Bet edukacine prasme - taip, jie supažindina darželinuką ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus su metų laikais, paros kaita, su žmogaus kūno dalimis, galų gale paskatina pirmuosius Dievo apmąstymus.
Antroji knygelė - A. Radvilavičienės "Mėnulio blynai" - iliustruota pačios autorės. Tradicinis debesėlis, mėnulis, miško žvėreliai. Jei būtų galima pavadinti - vaikiškas natūralizmas. Eiliuota - tikrai lengvai skaitoma ir suprantama - pasaka be galo apie mėnulio formos keitimąsi (nurodant priežastį ir pasekmę): privalgiau - storas (priešpilnis, pilnatis), nevalgysiu - suplonėsiu (delčia, jaunatis). Ne akademiškas, o pasakiškas, vaikams suprantamas interpretavimas, įvilktas į šiandien populiarią dietos temą, kurią jau ima gvildenti šnekėti pramokę pypliai, nugirdę mamas apie tai kalbant.
"Mėnulio blynai" - bandymas lengvu pasakojamuoju stiliumi paaiškinti, kodėl dangaus kūnas keičia savo formą, o knyga "Su močiute" - pažintis (su sekunde, rytojumi, para, rytu, vasara, kojomis), turinti tvirtą vertybinį pagrindą, priverčiantį susimąstyti: "Tipu-tapu, tipu-tapu / Mano kojos mina taką / Į bažnyčią, į darželį, / Pas močiutę, pas senelį... / (...) / Vesk mane, Dievuli, tiesiai, / Kad pasiekčiau laimę šviesią." (Iš eilėraščio "Kojos", psl. 61).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą